MBGatvė
Turinys
Žurnalo komentarai
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 3 (0 registravosi)
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Iš seno eilėraščių sąsiuvinio...
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
    Ak, ta jaunystė!.. Tas ypatingas laikas, kai visas pasaulis kartais atrodo toks nuostabus, kad, rodos, galėtum skraidyti, arba toks liūdnas, kad jautiesi be galo vienišas ir nesuprastas... O ta meilė... Pirmoji... Vienintelė. Tada norisi apie ją kalbėti,  papasakoti visa, ką jauti... Ir  tai randi eilėraščiuose – juose išsakyta viskas, ką pats išgyveni, kas atrodo be galo svarbu. Kaipgi tų žodžių nepersirašyti į sąsiuvinį – tavo lūkesčių liudytoją?
    Taigi, eilės iš seno eilėraščių sąsiuvinio...
                              R.K.
Vaidotas Spudas (1935-1961)
Tu man pavasarį išbūrei,
Tu – audrų, vėtrų išplakta...
Lig šiol aš niekuo netikėjau,
Ir rudeniu aš gyvenau.
O tu pavasarį išbūrei
Kaip gintarėlį po audros.

Aš nežinojau, kad tu moki
Kalbėt su saule, su gėlėm,
Kad atiduoda savo rasą
Tau vaiskūs rytmečio žiedai.

Žinau, žinau, kad nepaliksi
Tu pas mane. Kad tu pradingsi.
Bet tu pavasarį išbūrei,
Ir juo dabar aš gyvenu...
 
  **********

  Meilei

Atnešk man savo skausmą, savo ilgesį.
Ateik taku, kurį aš ką tik nubarsčiau smėliu.
Gaivia rasa čia kojas susivilgysi.
Aš tau, pavargusiai, paklosiu patalą gėlių,
Tik tu atnešk man savo gilų ilgesį.

Jei tavo skruostus plauna sūrios ašaros
Ir mirko jos tavų kasų gijas-
Ateik, nes niekad čia nestinga vasaros
Ir lengvo vėjo; jis nušluostys jas...
Jei tavo skruostus plauna sūrios ašaros.

Obels šaka čionai ramybe supasi,
O kas man laimės nerimą atneš?
Atnešk man visą savo skausmą lūpose –
Lig dugno godžiai jį išgersiu aš.
Nes viskas čia tokia ramybe supasi.

   ***********

Aš tau lyg pasakoj išbūriau saulę gryną
Ir žalią šlamesį jaunų beržų.
Ir kaip išgertą, nors ir gerą vyną
Tave užmiršt turėsiu pamažu.

O jeigu kartais, nerimą atnešus,
Širdy manoj tu liktum amžina,
Grąžinki man nors vieną saulės lašą,
Kad būtumei ne skausmas, o daina.
 
  Dainos posmas

Susitikt tave norėčiau vėlei
Ties gimtaisiais Apaščios krantais...
Pėdsakus surast pakrantės smėly,
Kur abu klajojome kadais.

Apie meilę jau kalbėt neverta –
Neišrovė niekas jos raute.
Buvo ji ir dingo vieną kartą
Kaip žvaigždelė rytmečio skliaute.

Ir praėjo metai, nulingavo,
Tu galbūt jau kitą pamilai.
Tik ilgai išliks paveikslas tavo
Mano sieloje giliai giliai.

... Vakaras šešėlių tinklą tiesia,
Bet širdies šešėliai neuždengs.
Su tavim pabūt norėčiau dviese
Prie galingo ąžuolo liemens.

Mes tylėsim. Tegu lapai šnara
Ir žara vakarė suliepsnos.
Su tavim man būtų lengva, gera,-
Tu juk posmas nebaigtos dainos.

Dalia Saukaitytė (1950)

Prisėmiau pilnas akis rugpjūčio žvaigždžių ir ilgesio.
Įspaudžiau akmenyse pėdsakus virpančių savo delnų.
Šaltinio gyvojo vandeniu tavo kaktą neramią suvilgysiu
Ir prie savo sapnų pririšiu voratinklio švelnumu.

Tik mūs keisto žaidimo taisyklių nei paukščiui, nei žmogui nepasakok,
Ir lyg užkeikimą saugok tuos tikrus, nesakytus žodžius,
Nes nulėmė laumės šimtą metų tikėti pasaka,
Kad nei ežerai, nei ašaros šimtą metų mums neišdžius.
******************

Nuo mano lango lig tavo durų – tūkstantis varstų...
Per visą naktį po visą miestą – šešėlių žingsniai,
Švaistūnas klevas žvangantį auksą pavėjui žarsto –
Iš lapų saujos rudenio saulės nebesurinksi...

Nuo mano delno lig tavo skruosto – prieblandos vėsios,
Šešėlių žingsniai, vaiduoklių rūkas, užburtas rūmas...
Per visą naktį lyg šiltą paukštį nešu ištiesus
Tokį vienintelį, vienišą tokį savo švelnumą...

Pabudimas

Štai ir galas, mano mielas, štai ir viskas –
Ties rugpjūčiu pasibaigia naktys šiltos.
Virš rugpjūčio tokios blyškios žvaigždės tviska.
Į rugpjūtį, mano mielas, griuvo tiltas!..

Ant raudono ryto slenksčio – rasos šaltos.
Po slenksčiu raudonu ryto – šalnos miega...
Tu nekaltas, mano mielas, tu nekaltas –
Nuo savęs – ne nuo tavęs rugpjūtin bėgu...
Aldona Puišytė (1930)

Kol tu nesurastuoju vadinies,
Kol tavo rankos tuščia erdve nuslysta,
Dar nesutikę mano rankų,
Kol žvilgsnio spindinti šviesa
Dar mano prabudimo neapšviečia,
Ieškok manęs
Ir šauk mane visais šios žemės moterų vardais...

Jau nežinau,
Kuriam sapne regėjau tavo atėjimą
Ir kokie paukščiai nešė žinią,
Kad esi,
Tik pilnos visos jūrų kriauklės
To karštligiško liūdno balso.
Ir smėlio girgždesys per žemę,
Artėjantis prie mano durų...
                    ***
Vienspalvė diena

Kol žvaigždės artėjo, kol geso žibintai,
Raudojau ir keikiau tą dieną vienspalvę.
Kerojo po langu sausroj išauginta
Gėlė aštrialapė, iškėlusi galvą.

Kai vėjai pakilo ir žvaigždės nupuolė,
Diena kai pavirto į sūkurį margą,
Anos atminimą slėpiau kaip šykštuolė
Po akmenio delnu, po kadagio vartais.

Paskui, kai, tiek sykių sužeidus ir gėlus,
Nuo troškulio mirė gėlė aštrialapė,
Kai šviesios ir švelnios vidurdienio gėlės
Suspindo po mėlynu liūdesio langu,

Meldžiau vėl, kad perskeltų žaibas tą tylą,
Kai nieko netrokšti, kai visko užtenka,
Kai dienos lyg ietys nulaužtos rūdija
Prie griūvančių bokštų, smiltim prisidengę.
Dalia Ramoškaitė (1949-1981)

Laukiu tavo žingsnių,
Laukiu tavo balso,
Laukiu tavo žodžių
Ir šiltų delnų…
Laukiu tavo laiško,
Laukiu tavo juoko,
Kaip stebuklo laukiu –
Nors gerai žinau,
Kad šalia gyvena,
Rudeniu alsuoja
Paslaptingas, keistas, piktas
Niekada.
Violeta Palčinskaitė (1943)

Laukinės kopos – išsipildymas.
Po pustomu smėliu mes ilgimės
Karčios aštrios žolės. Tai būtina.
O jeigu esame – tai būkime

Kaip krantas, amžių sakmę sekantis,
tikri kaip jūros dugno akmenys,
Kurie privalo pasilikti
Pro lėtą, ilgą smėlio slinktį.
Algimantas Baltakis (1930)

Aš tolstu nuo tavęs, kaip tolsta laivas
Nuo ūkuose paskendusių krantų.
Po pirmo apsvaigimo išsiblaivęs,
Aš viską kuo puikiausiai suprantu.

Aš suprantu, kad ten, mieguistam uoste,
Nebuvo laimės ir nebus, nebus.
Mane klaidino tavo švelnūs skruostai,
Neleido baltos rankos atsibust.

Iš tavo grožio raganiškų burtų
Man ir dabar išsivaduot sunku.
Aš dar ilgai galvosiu, kur tu,
Slapta ilgėsiuosi pilkų akių.

Ilgai aš sau piktai išmetinėsiu,
Kad nemokėjau viesulu stipriu
Atūžt, apglėbt tave, nunešt į šviesą,
Aptėkšti jūros vandeniu sūriu...

Bet tavo lūpose – vėl šypsnis kreivas.
Beviltiškai vėl svetima man tu.
Todėl ir tolstu nuo tavęs lyg laivas
Nuo ūkuose panirstančių krantų.

Robertas Keturakis (1935)

Tu pati turbūt dar niekada sau neprašei
Šitiek laimės ir žmonių dosnumo...
Toks lig šiol neaprėptas žvaigždėtas rūmas,
O panorai pasakyt: mažai...

Man mažai beržų žalumo...
Man mažai
Vėjo vartomų rugių, raudonų vyšnių.
Aš vis viena skųsčiausi: mažai.

Kam jūs davėt tokį alkį?
Kam jūs davėt tokį ilgesį bekraštį?
Kam jūs leidote ieškot, surasti ir prarasti?
Kam išmokėt ligi ašarų mylėt?

Dienomis žiūriu į debesis,
Žiūriu į žmones.
Naktimis žiūriu į šaltą ir žvaigždėtą tamsą.
Šitiek tuštumos lig žiburių –
Kur aš prisiglausiu, atsiremsiu?
Gal tiktai į motinos rankas...

Būtumei rami
Kaip žemė šąlanti, kaip sausos medžio šakos,
Kaip akmuo, kaip štilio viską užmirštąs vaiskumas,
Bet įsiveržia
Graudus ir neaprėpiamas žvaigždėtas rūmas,-
Prityli... ir vien šnabždi: mažai...
******************************

O kokią spalvą turi ilgesys?
Gal tu žinai?
Kaip žydintys linai?
Gal nenusakomą, tik liūdną – tarsi spalio
Šaltų, ilgų liūčių užliejami langai?
Gal žalią žalią –
Kaip nuprausti pirmų drungnų pavasario lašų laukai?
O kokią spalvą turi ilgesys?
Gal tu žinai?
Seniai, labai seniai:
Tavų akių vaiskus ir gyvas mėlis –
Ar rudenio gama: klevų laužai,
Liūdni, auksiniai, tylintys beržai,
Pušų kankorėžiai ir drėgnas kopų smėlis.
Jis ne bespalvis, ne. Jis turi savo spalvą;
Jis ošia topoliais, į langą skamba, alma
Kamienuose.
Grąžins, primins, prašys...
O kokią spalvą turi ilgesys?
J. Mačiukevičius (1939)

Žinai – skubu. Kažkaip keistai skubu.
Per ilgą naktį gyvenu.
                            Nemiegu.
Toks kupinas ir nepamiršęs nieko,
kuo džiaugiamės, dėl ko liūdėjome abu.

Rašau eilėraščius. Bet jie tokie trumpi,
o naktys ilgos,
o minčių – galybė.
Kiekvieną mintį geras jausmas lydi,
kad mano savastim tampi.

Sudėstau viską.
                   Viską
išardau.
Paskui iš naujo pradedu sijoti:
ir žodį šiltą,
ir malonų juoką,
kurį iš tavo lūpų išgirdau.

Tai -  mano turtas. Didelė esmė.
Ir mano nerimas, kad gal jau pavėluotai
įsėdau į jaunystei skirtą luotą...
Plaukiu palydimas pavasario giesmės...

O tau galiu atvežti ne gėlių –
tik lapų puokštę, rudenio nuspalvintą.
Todėl tave per ilgą naktį kalbinu,
nedrįsdamas prisipažint – myliu.
                       ***
Po pirmųjų susitikimų

Rūmus statau.
Kalu vinis.
Kalu širdies pačiais skambiausiais dūžiais.
Nes tu viena dar gyveni
pirmų susitikimų apleistoj bakūžėj.
Ir tu viena ten krūpčioji dažnai.
Ir tau dažnai, labai dažnai atrodo,
kad tiek mažai apie mane žinai...
Buvo tamsu... Atodrėkis...
Savęs vis klausi: koks gi aš dabar?
Užsisvajojusi bijai net atsimerkti.
Drąsuole mano, mano Žana d Ark,
nereikia krūpčioti,
nereikia verkti.
Rūmus statau.
Dažau menes.
Tu neatskirsi, kur dangus, kur lubos,
kai vėlei prisiglausi prie manęs –
prie mano nerimo,
prie mano lūpų.




            Marcelijus Martinaitis (1936)
                   ATMINTYS
              meilės lyrikos albumas

  I

Rašiau tau atmintį į vaikišką albumą,
Tai prisimint dabar – naivu ir liūdna ...
Tie žodžiai – tarsi prarasti gabumai –
Lyg paukščiui pamušti sparnai – vis kliūna!

O puslapis su įrašu turbūt išplėštas:
Pasaulį jau pasidalijome pusiau.
Neklausiu, kur esi: tik atminties apsėstas,
Pats sau tais žodžiais praeitin šypsau...

XVIII

Tapau aš tremtiniu, pažvelgęs vieną kartą,
Kaip sėdi dangui knygą atsivertus.
Tikriausiai skaitė ją pasaulio Sutvėrėjas,
Ir puslapį po puslapio sode jam vertė vėjas.

Bet nedrįsau prieit, nes nebuvau jam lygus,
Maniau, kad aš nevertas tavo knygos...
Dabar to sodo, užmiršto ir apiplėšto,
Lyg prarastos tėvynės tebeieškau.

XXIV

Rankoms nereikia gražybių,
Kaklui – to žėrinčio vėrinio:
Užmiesčio kalvos pražydo –
Žemei dangus atsivėrė.

Skamba pavasariu aikštės-
Lyg uždainavo maestro.
Eisim šiandien pasivaikščiot
Į amžinybę už miesto.

XXVIII

Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
Plaukė upė, ir nieko nebuvo.

Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.

LXI

Tu lietui lyjant tyliai pravirksti,-
Ir kregždės sukrebžda pastogėje virš lango...
Tie krūpčiojimai – ramūs, nepikti,
Ir darosi nuo tavo verksmo lengva.

Be priežasties verki labiau vis ir labiau,
Gal ką suvokus amžina ir aukšta...
Taip nesulaikomai verki, kad net bijau
Lyg kokią laimę tavyje užgniaužti.
XCIX

Gavą guldai ant kairės man
Pagal senąją Giesmių Giesmę.
Vynuogyno neturim – tik samanas:
Paskutinis aš tavo Saliamonas.

O dešine – per pusiaują –
Imu tartum šventraščio liepsną...
Glaudies prie manęs, lyg pasaulį
Dar kartą išgelbėt galėsim.

                 Vincas Mykolaitis –Putinas (1893-1967)
                            SONETAI
                          Sekant Šekspyru

      I

Tik jūra ir dangus, ir sutemų šešėliai,-
Šešėliuose trapus mergaitės siluetas,
Iš sutemų išniręs trumpai valandėlei,
O gal kada sapne vidurnakty regėtas.

Mergaitės pėdsakus šalta banga nuplovė,
Bet man negaila jų; likimas toks dosnus:
Prašvitusių dienų gyvenimo tikrovė
Jau pralenkė svajones, viltis ir sapnus.

Nes ta, kur sutemoj mane kadais žavėjo,
Dienovidžio šviesoj štai žengia su manim.
Iš sutemų žaros ji pas mane atėjo
Su šypsniu lūpose ir mylinčia širdim.

Dabar aš saulėje gyventi pasiryžtu,
Kad mano mylima į sutemas negrįžtų.

1955

II

Tą naktį vėjuotą, tą naktį žvarbiai šviesią
Geltonais lapais parke puošėsi klevai.
Tą naktį nežinia kur mudu ėjom dviese,
Tą naktį tu mane per sapną bučiavai.

Ir šaltos tavo lūpos lūpas palytėjo,
Kaip ta šalna, kur kanda gelstančius lapus.
O lapai blaškėsi nuo tos šalnos ir vėjo,
Ir sklido tolyje šnarėjimas šiurpus.

Praėjo daug dienų – ir vėl tave sapnuoju.
Esi tu su manim, kai tuomet kad buvai,
Tačiau aplink dangus ir jūra mėlynuoja,
Ir šnara sulapoję saulėje klevai.

Dabar, kai vėl klevus šalna geltonai kanda,
Širdis pavasario sapne tave suranda.

1955


III

Atleiski man, jei aš tave užvyliau
Ir tavo lūkesčiai kaip sapnas žus.
Aš nejučiom į tavo širdį pyliau
Tuos sielvarto apnuodytus lašus.

Kaip niekdaris, lobį išeikvojęs,
Tolyn į juodą nežinią brendu.
Tik gailesis krūtinėje kerojas
Su tavo žvilgsniu, šypsniu ir vardu.

Nueisi tu, mūs meile nusivylus,
Žvarbi naktis mane apgaubs juodai.
Buvai tu meilę meilėje pamilus,
Bet meilės džiaugsmo meilėj neradai.

O galgi tavo lūpos man įrodys,
Jog neteisus šis juodas mano žodis.

1955

IV

Pro murzinus stiklus padangė matos,
Mirgėdami sparnais balandžiai skraido.
Malonų, šiltą spindulį sveikatos
Jaučiu ant savo išvagoto veido.

Ramiai pailsę akys užsimerkia,
O spindulys gelmėj kaip saulė šviečia.
Kažkas šalia tyliai iš laimės verkia,
Kažkas pirštus man glostomai paliečia:


- Pakilk  ir eik tolyn, tolyn į priekį
Ties bedugne aukštai iškeltu tiltu
Ir saulėj spindinčių viršūnių sieki,
Kad jau širdis daugiau nenusiviltų.

Einu. Tyla be atgarsio, be aido...
Mirgėdami sparnais balandžiai skraido.

1957

V

Ištiesk man ranką, jei kely pailsiu.
Tas kelias kietas, siauras ir status.
Žinau, aš niekad vienas nepakilsiu
Į aukšty spindinčius, skambius krantus.

Žinau -  ir tau  širdis krauju paplūsta,
Kai aš jėgų netekęs suklumpu,
Ir tu regi vien žvilgsnį mano rūstų,
O man krūtinėj tuščia ir šiurpu.

Tada ištieski man pagalbos ranką
Ir pažiūrėk su meile į akis.
To vieno tavo žvilgsnio man pakanka
Ir jau žinau – dvasia ir vėl atgis.

Tegu mūs kelias siauras ir status –
Pasieksim aukšty spindinčius krantus.

1958

VI

Jei šiandien tau ir liūdna, ir graudu,
Ir kaip nutildyt skausmą nežinai,
Nesmerk šviesiųjų džiaugsmo valandų,
Kurias dar vakar gyvenai.

Galbūt ir vakar pro juokus slapta
Širdy tu karčią ašarą tramdei,
Bet prasiblaivė skausmo valanda
Taip netikėtai nuostabiai.

Tegul laimingos buvusios dienos
Šypsnys prablaivo širdį ir akis.
Nesmerki vakarykštės valandos –
Tegul ji šiandien vėl atgis.

Tu vėl man su žvilgsniu skaidriu, giliu
Dar kartą pasakyk – myliu.

1958

VII

Širdies svyravimai ir proto paklydimai
Painiam buities kely manęs nebebaugina.
Į margą puokštę klojas jųjų atminimai –
Vieni saldžiai paguodžia, o kiti graudina.

Širdis ne kartą buvo kraujuose paplūdus,
Galva vidurnakčiuos nuo abejonių svaigo.
Taip audros ir kaitra naujus brandina grūdus,
O sprogęs kevalas pagimdo šviesų daigą.

Saulėlydžio kely aš šiandien vėl sustoju,
Ir vėl širdis kraujuoja, ir mintis nuklysta.
Bet kietą akmenį tvirtai jaučiu po kojų,
Ir akys aukštumoj žvaigždžių takus pažįsta.

Budėjęs kryžkeliuos, tiktai dabar žinau:
Ne veltui klaidžiojau, kenčiau ir gyvenau.

1958





Lankytojai:6334
Reitingas: (20 vertintojai)
Sukūrimo data:01/11/11
Paskutinieji pakeitimai:10/20/12
Įvertinkite šį straipsnį:
Puslapis 1/4:
PavadinimasAutoriusAtsakymaiPaskutinysis atsakymas
V, thyroiditis, pointed motile belt minora blood. bonelasaweu004/03/21
Consider cues singly serene treated, plug exclusion. opiiyoicxo004/03/21
Increased brute hepatic, over-exposed gastric. utebuxgurafuh004/03/21
Discharges round; rubber-capped frenulum diagram lady, hypothyroid. edenogoel004/02/21
If, allogeneic continuously additive purchaser-provider 90min. ufealeorog004/02/21
The barbiturate focal note; glimmer often. ijihdohu004/02/21
Then non-neoplastic viscid interval invasion. ukomaguac004/02/21
The reperfusion premed intact: monsters? iqoseevatifeg004/02/21
Suspect vaginal pain-free tone unwell. oyifeeve004/02/21
Communicates option, mucins; gall capped 10%. ibunitadej004/02/21
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Impressio eJournal © 2021 MBGatvė Perjungti į Bibliotekos lygmenį