ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 30 (0 registravosi)
Maloni viešnagė pas mokytoją
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Mūsų gimnazijai spalio 15 – ąją sukanka 90 metų. Ta proga šiltą ir saulėtą spalio 7 – osios popietę rudenėjančiomis Anykščių gatvėmis ėjome pakalbinti buvusios mūsų gimnazijos biologijos mokytojos Sofijos Pakalnienės. Garbi mokytoja ne tik atsakinėjo į klausimus, bet ir papasakojo daug įdomių istorijų.
– Kiek metų dirbote gimnazijoje?
– 35 metus.
– Mokytojo kelias yra labai sunkus. Kodėl jį pasirinkote?
– Šis darbas garbingas. Mano pasirinkimą nulėmė mano mokytojai. Mokiniais niekada nebuvau nusivylusi. Jie mane mokė kantrybės.
– Kas pelnydavo jūsų palankumą: išdykę ir mažiau gabūs ar gabūs tyleniai?
– Pati buvau išdykusi. Gėda sakyti, bet išdykę man labiau prie širdies. Aš niekada nerašiau pastabų. Tik kartą vienas berniukas labai išdykavo, tai aš jį nuvedžiau pas pavaduotoją. Bet vos pravėrusi duris pamačiau, kad jis juosiasi diržą ir neva rengiasi vaiką lupti, tai aš greitai užtrenkiau duris ir su berniuku nubėgau atgal į klasę.
– Kodėl pasirinkote dėstyti būtent biologiją?
– Mokykloje turėjau dvi labai geras biologijos mokytojas. Iš tikrųjų nenorėjau darbo, susijusio su gamta. Labai norėjau būti rašytoja, bet mane baugino tai, kad nebuvau parašiusi nė vieno eilėraščio, kai mano draugai jų kūrė begalę. Dar norėjau kažko, susijusio su medicina, bet ir čia buvo kliūtis – baisiai bijojau numirėlių.
Su mokslu man buvo vienas įdomus nutikimas. Laikėme fizikos egzaminus. Mano draugė paprašė, kad egzaminą laikyčiau už ją. Aš ir sutikau. Išlaikiau. Po to turėjau laikyti egzaminą už save. Tai buvo nervų! Bet nepatikėsit – mūsų nepagavo ir dar abi išlaikėme egzaminą.
Taigi, nors ir netapau rašytoja, bet vis tiek labai mėgdavau lankytis literatūriniuose renginiuose. Nors ir tapau gamtos mokytoja, bet biologija man – tik primestinis dalykas.
– Koks buvo linksmiausias nutikimas jūsų darbe?
– Per mokytojų saviveiklos šventę šokau su matematikos mokytoju. Šokyje kas kiek laiko buvo vienas judesys, kai moterys savo partneriams turėjo suduoti per žandą.  Aš susimaišiau ir sudaviau ne laiku. Viskas atrodė, lyg būčiau trenkusi tyčia...
– Kuo užsiimate dabar?
– Labai daug skaitau. Štai ir dabar skaitau knygą „Anykščių dvasios saugotojai“. Man ją padovanojo geri mano bičiuliai rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis. Kai geras oras ir turiu sveikatos, tvarkausi aplinką.
– Kokios pačios mėgstamiausios jūsų gėlės?
– Labiausiai man patinka neužmirštuolės. Labai subtilios. Nepatinka naujoviškos išpuoselėtos gėlės.
– Koks paukštis labiausiai patinka?
– Patinka visi paukščiai, bet dažniausiai matau zylutes. Atrodo, kad jos mane supranta ir girdi.
– Kuo domitės?
– Domiuosi Lietuvos istorija. Patinka, kai kalbasi keli istorikai.
– Kas jūsų gyvenime yra svarbiausia: mokytis bet kokia kaina ar tiesiog būti geru žmogumi?
– Aišku, būti geru žmogumi. Manau, kad gyvenime svarbiausia gerumas.
– Kuri karta, jūsų nuomone, labiau išdykusi: mes ar tos, kurias mokėte jūs?
– Išdykę jūs, bet ne mažiau išdykusios ir vyresnės kartos.
– Ar pasiilgstate mokyklos?
– Giliai įmintos pėdos ilgam pasilieka. Mokykla man labai brangi.
– Ko palinkėtumėte mūsų gimnazijai 90 – čio proga?
– Klestėti. Mokiniams – pamilti knygą, meną, poeziją, žmones. Sukurti geras ir gražias šeimas. Mokytojams – kantrybės ir meilės visiems. Kai nemyli kitų, ir tavęs niekas nemylės.
Po pokalbio su mokytoja smagiai pasišnekučiavome prie kavos puodelio. Pora kąsnelių pavaišinome ir mokytojos augintinį šunelį Bimą. Labai gaila, kad mums teko atsisveikinti su tokiu šiltu žmogumi. Išėjome užburtos mokytojos nuoširdumo ir mokėjimo bendrauti.
Lankytojai:1237
Reitingas: (26 vertintojai)
Sukūrimo data:10/14/10
Paskutinieji pakeitimai:10/19/10
Įvertinkite šį straipsnį:
PavadinimasAutoriusAtsakymaiPaskutinysis atsakymas
Nuostabi Mokytoja1979m.laida010/24/10
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį