ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 39 (0 registravosi)
Apie teatrą ir muziką paprastai
Kartais nerealios svajonės virsta tikrove. Tuo įsitikinau, kai lietuvių kalbos mokytojos Onos Jakimavičienės  užduotį – paruošti klausimus, parašyti interviu - nusprendžiau panaudoti pagal paskirtį. Artėjo Teatro diena ir man parūpo pakalbinti tikrą aktorių. Bene didžiausia mįslė, kurią norėjau išsiaiškinti, - iš kur ateina pašaukimas būti aktoriumi? Klausiau aktoriaus Vytauto Leistrumo. Šis menininkas gerai žinomas tiek teatro laboratorijos ATVIRAS RATAS, tiek Keistuolių teatro žiūrovams. Ne vien teatru, bet ir muzika besidomintys turėtų pažinti jį ir kaip muzikantą, dainininką bei kompozitorių, mat jis yra vienas iš grupės SOLO ANSAMBLIS narių.

- Jūs esate gerai žinomas aktorius, vaidinate Keistuolių teatre, Teatro laboratorijoje ATVIRAS RATAS. Bet kiek turėjote įdėti pastangų, o svarbiausia – ar žinojote, ko iš tiesų norite? Ar buvote tikras, kad būtent aktoriumi norite būti? Gal buvo kokia kita profesija, artima Jums?

- Iš tiesų, paauglystėje turėjau įvairių minčių ir norų. Bet į teatrą atvedė  atsitiktinumas, o gal likimas, kadangi išmintingi žmonės sako, jog atsitiktinumų nebūna.
Nuo vaikystės grojau violončele M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, man labai patiko ši veikla ir ruošiausi tapti violončelininku (nors mes sakydavom „violončelistas“). Tačiau 11-oje klasėje man operavo ranką ir aš nebegalėjau groti. Tad pabaigiau kitą mokyklą. Ir pasąmoninio impulso vedamas pasirinkau aktoriaus studijas. Šituo pasirinkimu džiaugiuosi iki šiol.

- Sakoma, kad žmogaus gyvenime daug ką lemia jo vaikystė, kaip jis ugdomas, kokius pomėgius turi. Ar jau vaikystėje Jus teatras traukė kažkaip ypatingai?

- Iš tikrųjų nežinau, kiek daug įtakos žmogaus pasirinkimui turi jo aplinka... Kad mano pasirinkimas bus kūryba – tikriausiai lėmė mano šeima. Augau  muzikos aplinkoje – mano senelis, teta, mama, sesuo - grojantys žmonės. Taigi, mes dažniau (o iš tiesų – labai dažnai) eidavom į koncertus, muzikuodavome. Tą, beje, darome ir po šiai dienai.
O teatro trauką ypač pajutau brandžioje paauglystėje. Po pamokų nusipirkdavau bilietą ir eidavau žiūrėti spektaklių. Keisčiausia, kad vienas. Mane keistai traukė tai, ko scenoje ieško aktoriai. Tai buvo kažkokios tiesos, gylio paieškos, gilinimasis į žmogų, į gyvenimą. Kaip tik tai, ko reikėjo bręstančiam, ieškančiam jaunam žmogui.
Tad dabar suprantu: teatras visuomet reikalingas tiems, kurie ieško.

- Ar jau studijuodamas pagalvojote, kad geriau būtumėte pasirinkęs kitą profesiją? Juk vis dėlto mokslai truko ne taip jau ir trumpai, ir lengva nebuvo...

- Taip bent sykį pagalvoja tikriausiai visi. Kai man sukirbėjo ši abejonė, mano dėstytojas, aktorius Vladas Bagdonas pasakė, kad šis klausimas kamuoja visą gyvenimą. Ir kiekvieną sykį aktorius į jį turi atsakyti iš naujo.
Žinai, pavyzdžiui, kino kūrėjas sukuria filmą - ir viskas, jo darbas ties šia juosta baigtas. Tas pats su muzikais – įrašei albumą, ir jis gyvena savo gyvenimą, turi kažkokią išliekamąją vertę. O teatras yra toks dalykas – kiekvieną dieną viską tenka kurti iš naujo. Juk jei vieną vakarą spektaklis pavyko, negali tuo džiaugtis ir didžiuotis, nes kitą vakarą tą patį reikės kurti nuo nulio. Matyt, tai ir yra sunkiausia.
- Koks tas jausmas, kai gauni patį pirmą vaidmenį? Koks buvo Jūsų pirmasis spektaklis, kuriame vaidinote, ir kokį vaidmenį atlikote?

- Jei gauni vaidmenį – vadinasi, režisierius mano, kad galėsi jį sukurti, atlikti, tapti spektaklio visumos dalimi. Tai geras jausmas...
Mano pirmasis spektaklis, kurį, beje, vaidiname ligi šiol, yra autobiografinės improvizacijos - „Atviras ratas“, jo idėjos autorius yra mūsų dėstytojas, mokytojas, režisierius Aidas Giniotis. Šiame spektaklyje pasakojame ir čia pat vaidiname, improvizuojame istorijas iš savo gyvenimo. Vaidmenų labai daug, kadangi niekad nežinai, ką suvaidinti paprašys tavo kolega, pasakojantis savo istoriją.  
Be to, tai labai brangus ir be galo svarbus spektaklis, nes jis suvienijo mūsų kursą į dabartinę Teatro laboratorijos ATVIRAS RATAS trupę, paskatino savitos teatrinės kalbos atsiradimą. Ta teatrine kalba kalbame, ją tobuliname ligi šiol.
- Vaidinate spekaklius tiek suaugusiems, tiek vaikams. Ar yra koks esminis skirtumas, kokiai publikai vaidinti?  

- Visų pirma, noriu pasakyti, kad publika kiekvieną sykį skirtinga. Norint, kad ji tinkamai priimtų, ką noriu pasakyti, ją stengiuosi pajausti, suprasti ir vaidinti būtent jai.
Vaidinimas suaugusiems ir vaikams taip pat labai skiriasi. Galiu pasakyti, kad spektakliai, skirti mažajai publikai, yra žymiai sunkesni. Vaikas – tai žmogus, kurio logika labai greita ir paprasta. Suaugęs paprastai kantriai iškęs netiksliai suvaidintas nuobodžias vietas. O vaikas puikiai jaučia, kai yra apgaudinėjamas, ir, jei jam neįdomu, iškart nusisuka į savo kaimyną, sėdintį šalia.
Vaidyba vaikams reikalauja maksimalaus tiesos pojūčio, energetinių pastangų. Be to, prieš spektaklį būtinas vidinis apsivalymas, tyrumas. Juk vaikai būtent tokie.

- Kaip manote, ar Lietuvoje dabar aktoriaus profesija yra paklausi? Ar atsiranda daug jaunuolių, norinčių tapti aktoriais?

- Sunkus ir skaudus klausimas. Atsakysiu savaip.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kasmet surenkamas aktorių kursas. Dažnai net ne vienas. Taip pat pastaruoju metu Lietuvoje vis kuriasi naujos teatro trupės. Tai – ženklas, kad aktorių „pagaminama“ daugiau, nei iš tiesų reikia.
Manau, jog šis reiškinys yra neatsakingas LMTA (o tikriausiai – visos valstybės) požiūris į jaunų žmonių likimus. Visi supranta, kad surinkdama 17 aktorių kursą Akademija gaus tiek pat studentų krepšelių, taigi, užsitikrins lėšas savo gyvavimui, dėstytojų atlyginimams. Bet – ne visi kiekvienais metais „iškepami“ aktoriai randa darbą, ir jiems tenka ieškoti naujos nišos arba nerti į pramogų sferą, užsiiminėti pavieniais darbais. Žinoma, talentingas kūrėjas visuomet suras veiklos ir atitinkamą įvertinimą, tačiau ką daryti tiems, kurie buvo priimti dėl to paties „krepšelio“? Mane tai liūdina. Žinoma, tai yra mūsų neturtingos valstybės problema, kadangi gavus didesnį finansavimą būtų galima kursus rinkti rečiau arba mažesnius, daugiau dėmesio skirti studijų kokybei bei aukštos klasės dėstytojams, specialistams samdyti.

- Jūs ne tik vaidinate, bet ir muzikuojate, esate vienas iš grupės „Solo ansamblis“ narių. Aktorystė -  Jūsų profesija, o kas Jums yra muzika? Ar tai du neatsiejami dalykai, vienodai svarbūs Jūsų gyvenime?

- Muzika – tai antrasis kvėpavimas. Be to, tai ir neatsiejama mano profesijos dalis, kadangi beveik visuose mūsų spektakliuose skamba muzika, kuri dažniausiai yra pačių sukurta. Be to, Keistuolių teatre vaidiname ne viename miuzikle ar roko operoje. Taigi, muzika mūsų teatre yra ir teatrinės išraiškos dalis.
„Solo ansamblis“ taip pat gimė kaip būtinybė muzikuoti, kurti. Jame su kolegomis atliekame autorines dainas, reiškiame savo muzikinę poziciją arba tiesiog – grojame. Tai – ir atokvėpis, ir meditacija, ir kūryba, kuri teikia didžiulę dvasinę satisfakciją.
- Jūs daug dirbate: vaidinate, muzikuojate, kuriate. Iš kur semiatės tiek energijos ir vis naujų idėjų?

- Manau, kad kuo daugiau dirbi, tuo daugiau padarai. Visuomet mokausi. Nebijau dirbti, kadangi tai darau su man brangiais, labai įdomiais žmonėmis. Be to, kūrybinis darbas praturtina vidine, dvasine prasme. Ir, svarbiausia, atidengia bent kampelį uždangos nuo tos paslapties, kurią mes vadiname Gyvenimu.

- Ačiū Jums už atsakymus. Linkiu daug naujų kūrybinių idėjų.  
Lankytojai:973
Reitingas: (9 vertintojai)
Sukūrimo data:04/13/11
Paskutinieji pakeitimai:04/13/11
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį