ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 48 (0 registravosi)
Laikas keistis
Koja už kojos ėjau akmenuotu kiemo keliuku, kol mane visiškai apakino besileidžianti saulė. Mačiau tik vaiskią oranžinę, o gal  raudoną spalvą (niekada nesivarginau išspręsti šios dilemos). Skendau saulėje, kuri man keistai kažką priminė... Skendau, skendau, kol kojomis paliečiau tą saulės paletės dugną. Ir tada pamačiau mažą mergaitę, kuri sukasi pievoje, o po to, kai vaizdas nustoja lietis akyse, ji sustoja, prisimerkusi pažvelgia į saulę, nusišypso ir jos skruoste atsiranda duobutė. Jos trumpus, šviesius plaukučius velia vėjas, o ji šypsosi žiūrėdama į saulę. Ji svajoja. Svajoja, kad užaugusi galėtų vasaros vakarais stovėti ant akmenuoto kiemo keliuko gimtajame kaime ir žiūrėti į besileidžiančią saulę. Kad saulė ją akintų, leistų pasinerti į vaiskią saulėlydžio spalvą ir atsiplėšti nuo lygios įprasto gyvenimo žemės. Leistų jausti laisvę, bet ir užrakinusi paklaidintų savo tirštoje spalvoje.
Staiga mane užliejo laimė ir aš nušvitau. Buvau laiminga ne dėl to, kad staiga atsiminiau, jog turiu tiek daug draugų ir pažįstu žmonių, kurie tiki mano tikslais ir manimi, buvau laiminga dėl tos mažos mergaitės, nes supratau, kad jos svajonė išsipildė! Štai ji stovi čia, skęsta saulėlydyje ir džiaugiasi gyvenimu. Ta mergaitė tai aš. Tai tiesiog aš, maža, savo kaimelyje, ant akmenuoto keliuko, kuris sugėrė tiek ašarų, kai parkritusi nusibalnodavau kelius...
Tą akimirką buvau laimingiausias pasaulyje žmogus. Niekas nepatirs tokios laimės laimėjęs milijoną ar sulaukęs meilės prisipažinimo... Aš buvau laiminga, nes išsipildė mano svajonė. Mano svajonė, kad man nerūpi, ką apie mane galvoja kiti, kai aš šypsodamasi lyg lengvai išprotėjusi menininkė žvelgiu į saulę ir leidžiuosi akinama. Svajonė, kad užaugusi būčiau nors kiek panaši į save mažą ir kad žvelgdama į saulę matyčiau mažą mergaitę su duobute skruoste, žiūrinčią į saulę.
Kartais, kai noriu atitrūkti nuo pasaulio, aš žiūriu savo vaikystės nuotraukas. Kokia aš jose laiminga! Kad ir be draugų, bet vis vien šypsausi, man nerūpi, kaip atrodau, ką apie mane galvoja kiti. Aš ant nieko nepykstu, tiesiog apeinu kliūtis arba jų visiškai nematau. Tada susimąstau... Kas beliko iš tos Aistės? Mergaitė, kuri mėgsta žiūrėti į saulę? Liūdna.
Laikas keistis. Mes, žmonės, skirtingi, ir tai yra gerai. Dabar, žiūrėdama į aplinkinius, matau tik kaukes, kuriose - nepasiekiamumas, nepasitenkinimas...
Pradėkime džiaugtis lietinga diena ir kiekviena smulkmena, kiekvieno žmogaus, net ir priešo, sėkme. Nebebūkime dirbtini. Tiesiog būkime tokie, kokie buvome vaikystėje. Ir tai nereiškia, kad turime džiaugtis pilnomis lentynomis žaislų ir segėti kaspinėlius. Užmirškime pyktį dėl nieko. Reikškime jausmus nuoširdžiai, bet protingai. Būkime savimi. Ir nustokime imti į galvą tai, ką apie mus mano kiti. Kurkime save patys, neleiskime to daryti aplinkiniams. Svarbiausia, nustokime būti tokie kaip visi, nes galų gale vienam ar kitam žmogui atsibos gyventi. Nebijokime gyventi. Na, o laimė... Ji ateis, juk ir jai smalsu...
Lankytojai:968
Reitingas: (29 vertintojai)
Sukūrimo data:11/09/11
Paskutinieji pakeitimai:11/10/11
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį