ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 59 (0 registravosi)
Po spektaklio
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Šiųmetis Jono Biliūno gimnazijos bendruomenės teatro labdaros spektaklis (beje, jau šeštasis) sulaukė prieštaringų vertinimų. Ko norėti - paradoksali pjesė, paradoksalus ir poveikis. Tiems, kas mėgsta Sigito Parulskio kūrybą, jo stilių, kūrinių intertekstualumą, pjesė „Iš gyvenimo vėlių“ buvo dar viena galimybė patirti žmogaus gyvenimo ir mirties komizmą bei dramatizmą, tiems, kurie tikėjosi blizgančio kalėdinio saldainiuko, teko nusivilti – režisierius Arvydas Navalinskas netapo Kalėdų seneliu, o privertė pamąstyti apie tai, kad gyvenimo džiaugsmas mirties akivaizdoje atrodo dar didesnis. Taigi, kiekvienam savo...
Kodėl pasirinkta S. Parulskio pjesė, režisierius A. Navalinskas atsakė trumpai: „Todėl, kad įdomu. Ir pjesės žanrą sunku nusakyti – nei tragedija, nei komedija, tiesiog fragmentiškai sudėlioti epizodai, teigiantys žmogaus gyvenimo absurdiškumą“. Beje, „Iš gyvenimo vėlių“ yra pirmasis S. Parulskio, kaip dramaturgo, kūrinys. Pjesę režisierius Vytautas V. Landsbergis pastatė Šiaulių dramos teatre, 1995 m. dramaturgui ji pelnė „Kristoforą“. Tikriausiai Jono Biliūno gimnazijos bendruomenės teatras yra vienintelis Lietuvoje mėgėjų teatras, išdrįsęs suvaidinti tokį kūrinį savo bendruomenei...
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Pjesėje S. Parulskis rimtus samprotavimus gretina su liaudies pasakojimu apie trečią brolį durnių, ironizuoja viską, apie ką padorioje visuomenėje paprastai kalbama rimtais, neva iš sielvarto sustingusiais veidais. Labai gyvenimiškai atrodo scena, kai šalia dar neataušusio vyro lavono žmona jau koketuoja su graboriumi, pasirengusi teikti savo paslaugas, o „nabašniko“ vaikai, pratrūkę raudoti „tėve tėve“, tuoj pat susipeša dėl materialių dalykų. Panaši situacija, kai gedulingais veidais giedančios moterys ima „popsuoti“...
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Atrodytų, kad ir pjesės autorius, ir režisierius grotesku, parodija nuvainikuoja mirties baimę. S. Parulskis J. Basanavičiaus tautosakos rinkinyje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ randa teatriškų mirties įsivaizdavimo formų, kurių primityvoka šiuolaikinio žmogaus vaizduotė nebepajėgia sukurti, o režisierius meistriškai suderina buitiškąją tikrovę ir anapusinio pasaulio fantastiką, liaudiškąjį primityvumą, „kaspirovskiškus“ įtaigos seansus, o Mirtis prabyla ir mirusia lotynų kalba. Vienus žiūrovus tokie sugretinimai priverčia smagiai juoktis, kitus - krūpčioti, trečius nutilti ir užsimerkti...
Ir visgi - skirtingos nuomonės apie spektaklį džiugina. Vadinasi, ir vaidintojai, ir žiūrovai bręsta. Vienas iš pritariančiųjų pasakė: „Tikrai nebūtų sarmata ir pačiam Parulskiui parodyt“. O ką?


Lankytojai:1080
Reitingas: (48 vertintojai)
Sukūrimo data:12/27/11
Paskutinieji pakeitimai:12/27/11
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį