ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 36 (0 registravosi)
Pabėgimas į Akropolį
Praėjusį antradienį, spalio 12-ąją, 8a ir 8b klasės išvyko į Vilnių. Nespręskite apie mūsų kelionės tikslą iš pavadinimo – mes toli gražu nebėgome iš gimtųjų Anykščių į prekybos ir pramogų sostinę Akropolį.
Anykščiuose oras nei širdies, nei akies nedžiugino, tad kelionės metu mokytojos juokavo:
- Jei būsite geri, kai nuvyksime į Vilnių, švies saulė, na, o jei išdykausite, teks mirkti lietuje.
Nepasakyčiau, kad autobuse buvo labai ramu, bet Vilniuje lietaus kažkaip išvengėme. Vos įžengiame į muziejų, teatrą ar studiją, tuos ima pilti lietus. Na, o kai išeiname į lauką, visur ramu, tik telkšo balos.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Taigi, atvykę į Vilnių, turėjome šiek tiek laisvo laiko, tad pasivaikščiojome Gedimino prospektu. Kas tiesiog vaikščiojo, fotografavo, kas kava ar arbata šildėsi. Aš su keliomis draugėmis vienoje kavinukėje pirkdamos kavą sutikome Deividą Meškauską. Kartu susišnabždėjome ir nusijuokėme – už keliasdešimt minučių turėjome būti jo studijoje. Svarstėme, ar šokėjas spės laiku.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Visgi D. Meškauskas punktualus ir sutartu laiku pasitiko mus jaukioje savo studijoje. Ten jis mus mokė salsos žingsnelių, gyrė, jog per valandą pramokome šokio, kurio žmonės mokosi visą mėnesį. Įteikę šokėjui lauktuvių iš Anykščių, nusifotografavę su juo ir atsisveikinę, patraukėme į Lietuvos Taikomosios dailės muziejų, kur mūsų laukė visiems gerai žinomo mados istoriko Aleksandro Vasiljevo paroda.
Ši paroda, žinoma, labiau patraukė panelių akį, bet ir vaikinai noriai apžiūrinėjo ekspozicijas. Savo parodoje Vasiljevas pristatė  romantizmo laikus, kai madoje karaliavo korsetai, smėlio laikrodžio figūros, Coco Chanel erą, kai figūra priminė keturkampį, ir net laikus, kai aukštoji mada išgyveno krizę ir gatvės ėmė mirgėti nuo laisvų hipiškų drabužių.
Aplankę parodą vėl turėjome laisvo laiko, tad užkandome, pasivaikščiojome ir jau ėmus temti nuskubėjome į Menų spaustuvę, kur turėjome stebėti spektaklį „Pabėgimas į Akropolį“. Tiesą sakant, prieš spektaklį išgėriau stiprios kavos, nes iš spektaklio nesitikėjau nieko įdomaus ir bijojau užmigti. Pasigailėjau, nes vienintelis dalykas, kurį davė kava, buvo bemiegė naktis. Per spektaklį miego visai nesinorėjo, nes jis buvo be galo įdomus. Daugumą sužavėjo tai, kad spektaklyje buvo parodyta realybė, nepabijota net ir keiksmažodžių scenoje. Spektaklis mus nukėlė į Rokiškį, kur gyvena aštuntokė Živilė. Ji mano, kad Akropolis – tikras išsigelbėjimas. Juk tai svajonių miestas, kur tiek daug visko, viskas mirga įvairiomis šviesomis ir spalvomis... Tačiau galiausiai paaiškėja, jog Akropolis – joks ne svajonių miestas, o paprasčiausias prekybos centras, kuriame gal būt gali viską nupirkti, bet taip pat pasijausti visai menku žmogeliu...
Taip pat scenoje sukasi aktorių karuselė, kuri parodo vis kitokią gyvenimišką situaciją, kurioje atsiduriame beveik kasdien, o žiūrint iš šono ji atrodo ne tik absurdiška, bet dar ir kvaila.
Taigi, šis spektaklis neabejotinai patiko visiems iki vieno, dar dabar klasėje girdžiu kartojant įvairias aktorių frazes, dainuojant dainas ar juokiantis atsimenant spektaklio vaizdus.
Kelionė iš tiesų buvo puiki. Aišku, gal kas kreivai šyptels:
- Anokia čia kelionė, net į Akropolį nenuvažiavot...
Galvokit, ką norit, bet manau, jog diena šuniui ant uodegos nenuėjo, turiningai praleidome laiką ir nežiopsant į parduotuvių vitrinas. Juk tai tik daiktai. Galbūt brangūs, bet man daug brangesni prisiminimai, patirtis ir gerai praleistas laikas su draugais.
Lankytojai:916
Reitingas: (21 vertintojai)
Sukūrimo data:10/14/12
Paskutinieji pakeitimai:10/15/12
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį