ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 1 (0 registravosi)
Savanorystės vėjai
Apie savanorystę gali išgirsti visokių atsiliepimų. Vieni, paragavę savanorio duonos, pasakys, jog tai neabejotinai šauni, naudinga ir visokia kitokia, kokia tik gali būti, gera veikla, na, o pikti, vis kažkuo nepatenkinti burbės, jog tai tik laiko švaistymas, kai dirbi be jokio atlygio ar naudos.  
Man nusišypsojo laimė pakalbinti žmogų, kuris su savanoryste susidūrė, susiliejo ir tikriausiai negrįžtamai įsipainiojo į jos tinklus ir dėl to visai nesigaili, – Emiliją Musteikytę, šiemet baigusią Anykščių Jono Biliūno gimnaziją. Apie savanoriavimą ji atsiliepia tik gerai ir noriai dalijasi įspūdžiais.
Emilija ne šiaip viename kitame renginyje savanoriavusi mergina. Ši jos veikla prasidėjo dar jai būnant penkiolikos. Mergina savanoriavo tikrai dideliuose sporto renginiuose, tad ir man ji pasakojo apie sportiškąjį savanoriavimą, kurio pagrindai, žinoma, visai nesiskiria nuo visų kitų savanorysčių.
- Mano savanoriavimo istorija prasidėjo nuo skelbimo biliunke.lt tinklapyje 2009,- pasakoja Emilija.- Tada Sporto savanorių sąjunga skelbė norinčių savanoriauti atranką iki 23-ejų metų Europos lengvosios atletikos čempionate. Tuo metu tai buvo didžiausias iki tol Lietuvoje vykęs tarptautinis sporto renginys. Anketą užpildžiau daug negalvodama, netgi greitai pamiršau, jog išvis pildžiau, bet vasaros pradžioje gavau laišką, jog esu atrinkta ir patekau į dopingo kontrolės grupę. Tiesą sakant, patyriau lengvą šoką, nes pildydama neturėjau daug vilčių patekti, maniau, jog daugiau galimybių turi pilnamečiai ir didmiesčių gyventojai. Pasisekė ne tik man, bet ir mano bendraklasei, todėl į čempionatą važiavom dviese - gerokai ramiau tėveliams ir mums, „mazgėms“, drąsiau. Veiklos ėmėmės noriai, nes tai buvo visiškai naujas pasaulis, kurį iki tol matydavom tik per sporto kanalą, o dabar galėjom išvysti ir nefasadinę sporto pusę. Žodžiu, atsidūrėme pačiame sporto „virtuvės“ centre. Tai buvo kažkas nauja, visiškai nepažįstama.
- Manau, gali drąsiai teigti, jog turi daug savanoriavimo patirties. Ar jos įgyjant vis daugiau ši veikla neatsibosta?
- Nežinau, ar įmanoma, kad įgyjant vis daugiau savanoriavimo patirties gali pasidaryti nuobodu. Greičiau atvirkščiai. Drąsiai galiu šnekėti tik apie sporto renginius, bet kiekvienas čempionatas yra visiškai kitoks, net jei bėgant metams aplinkui tave atsiranda vis daugiau pažįstamų veidų. Savanoriavimas yra tavo komunikabilumo, komandinio darbo įgūdžių, greitos reakcijos, tolerancijos išbandymas - niekada negali žinoti, kas laukia už kampo. Gal po pirmo kėlinio lydėsi raiščius pasitempusį žaidėją į ligoninę, gal tavo komandai neįtiks mineralinis „Vytautas“, gal komandos narys norės pigiau nuvažiuot į „akriuką“, o gal pageidaus pažaisti „UNO"‘  Ir aš čia kalbu tik apie atašė darbą, o dar tiek įvairiausių pareigų arenoje...  Galų gale, su savanoryste atsitinka taip pat kaip ir su bet kokia kita patinkančia veikla - kuo daugiau savanoriauji, tuo didesnius tikslus sau keli. Turbūt nereikia sakyt, kad svarbiausias mano tikslas – savanoriavimas Olimpinėse žaidynėse.
- Kokių savybių turi turėti savanoris?
- Savanoriai būna labai skirtingi, bet svarbiausia yra norėti dirbti (nors organizatoriai vengia šito žodžio ir sako „savanoriauti“). Reikia nusiteikti rimtai, negailėti jėgų, ir tada visas čempiontas praeis kaip žaidimas. Labai svarbu suvokti, jog savanoris yra mažas savo šalies ambasadorius. Koks svečiui pasirodys savanoris, toks tikriausiai liks ir visos šalies įvaizdis. Šiaip smagiausia, kad savanoriaujančių žmonių skirtingumas (amžius, socialinė padėtis, išsilavinimas, pomėgiai) sukuria vieną galingą sistemą.
- Kokie savanoriavimo pliusai ir ar yra minusų?
- Pliusai, vieni pliusai. Socialinių įgūdžių ugdymas, užsienio kalbos lavinimas, nereali organizacinė ir darbo komandoje patirtis, ir, žinoma, nuostabus atsakomybės, pasidižiavimo Lietuva jausmas, galimybė iš geriausios pusės pristatyti savo šalį. Tikriems sporto fanams tai galimybė ne tik patogiai minkštoje kėdėje stebėti varžybas, bet tapti tikru, realiu ir svarbiu sraigteliu visoje sistemoje. Dar vienas pliusas - kiekvienas renginys išplečia naujų pažįstamų ratą. Daugybės žmonių galbūt niekada nebesutiksi, bet jei nesavanoriautum, net nežinotum, kad jie egzistuoja. Savanoriavimas man padovanojo keletą labai artimų draugų Lietuvoje ir užsienyje, keletą nuostabių bendraminčių ir, žinoma, suteikė naudingų pažinčių. Tačiau svarbiausia, tikriausiai, yra asmeninis tobulėjimas, savęs išbandymas. Mokiniui ar tiesiog jaunam žmogui tai savotiškas pasiruošimas darbiniam gyvenimui žaidimo forma, bet vis dėlto su daug atsakomybės.  
Minusų, žinoma, irgi yra, nes ne visos savanorystės organizacijos vienodai elgiasi su savanoriais, bet tokių mažėja. Dažniausiai žmogus pats suvokia, kad ne jam tokia veikla, bet tokių žinau tik vienetus. Dažniausiai savanorystė - sunkus ir nepagydomas virusas.
Pasikalbėjusi su Emilija aš supratau, kad neklausysiu burbančių ir viskuo nepatenkintų. Manau, kad savanorystė – veikla, kuri toli gražu nėra naudinga tik vienai pusei. Net drįsčiau teigti, kad savanoris gauna daug daugiau naudos nei renginio, kuriame savanoriauja, organizatoriai. Juk patirtis, plečiamas pažįstamų ratas, lavinami įvairūs įgūdžiai, galų gale nepamirštami įspūdžiai ir geros emocijos – viskas yra paprasčiausiai neįkainojama. O jei dar ir veikla, kurioje savanoriauji, tau įdomi, tai į ją įsigilini dar labiau, viską stebi ne paviršutiniškai, iš šalies, bet tampi tam tikrų įvykių dalimi. Be to, savanorystė man kažkodėl primena jaunystės vėją, kuris pučia visada, nuneša tave bet kur, leidžia išbandyti viską, o tau tereikia žengti mažą žingsnelį, kad patektum į tą gūsį, o tada jau keliautum, pažintum ir augtum...
Lankytojai:628
Reitingas: (21 vertintojai)
Sukūrimo data:11/27/13
Paskutinieji pakeitimai:11/27/13
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį