ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 59 (0 registravosi)
Ar tu prisimeni?
Kiekviena diena tokia pati. Pabundu. Dar tamsu. Sunku keltis. Nenoriai lipu iš lovos, nusigaunu iki vonios, nusiprausiu veidą šaltu vandeniu, kad miegai greičiau išlakstytų. Pakeliu galvą, žvilgteliu į veidrodį. Susišukuoju plaukus, pasitepu veidą kremu, išsivalau dantis. Rytais ilgai vartausi lovoje, todėl nebelieka laiko ruošai - sumuštinius suvalgau eidama pro duris, o batus susiraišioju mašinoje.
Baigiasi diena. Iš mokyklos grįžtu  pavargusi, su niekuo nenoriu bendrauti, trokštu ramybės ir tylos.  Ruošiu namų darbus, po to lėtai einu į vonią. Atsuku čiaupą ir (šįkart jau šiltu) vandeniu nusiprausiu veidą. Vėl žvilgteliu į veidrodį, tarsi norėdama kažką pasitikrinti.
Ritualas kartojasi visą savaitę, mėnesį, metus, turbūt, ir visą gyvenimą.
Pavargusi įėjau į vonią, ketinau praustis, bet žvilgsnis užkliuvo už mažyčio langelio sienos viršuje. Jis dažniausiai būna aprasojęs nuo vandens garų, iš kurių susiformuoja nedidukai  lašai. Veriasi gražus nakties peizažas. Tamsiame danguje šviečia apvalus mėnulis, kaip kamuolys. Iš vaikystės.
Su tuo kamuoliu - mėnuliu atklydo prisiminimai, kai aš,  mažytė mergytė, mėgdavau įsistebeilyti į nuostabaus grožio mėnulį. Su tėčiu vakare ateidavome į vonią, lengvu judesiu mane pasodindavo ant praustuvės krašto ir pradėdavo kruopščiai mazgoti smėlėtas, žemėtas  mažytes mano pėdas, o aš pakeldavau galvą ir žiūrėdavau pro langą į mėnulį, kuris taip gražiai spindėdavo aprasojusiame stikle, kad negalėdavau atitraukti nuo jo akių. Atsižiūrėjusi sukdavausi į tėtį ir sakydavau: „ Tėti, tėti, pažiūrėk, koks „mamulis“. Tėtis nusijuokdavo ir atsakydavo: „ Gražus mamulis, gražus.“ Būdavo labai smagu, nes savo mamą taip pat vadindavau Mamule... Prisiminimas užliejo šiluma ir aš stovėjau, taip ir negalėdama atitraukti nuo mėnulio akių. Kai pasilenkiau nusiprausti, vėl žvilgtelėjau į veidrodį. O kažkada net ir pasistiebusi jame nematydavau savo atvaizdo. Gyvenimas bėga greit...
Virtuvėje, palinkęs virš savo lėkštės, sėdėjo tėtis. Šalia lėkštės pūpsojo šūsnis dokumentų. Jo akys buvo pavargusios ir mieguistos, paakiai pamėlę. Priėjau arčiau pasidžiaugti:
- Tėti, ar tu prisimeni, kai aš buvau maža, vonioje mes stebėdavome spindintį mėnulį, kol tu mazgodavai man kojas?
- Taip,  - atsakė jis nepakeldamas į mane akių.
- O ar tu prisimeni, kaip man būdavo sunku pasiekti kriauklę ir, kad ją pasiekčiau, pasiremdavau ant jos alkūnėmis. O vieną kartą  ją numečiau žemėn ir ji perskilo pusiau, -  nusijuokiau.
- Aha, - tėtis buvo lakoniškas.
- O ar tu prisimeni, kai aš maudžiausi vonioje, tu įtrynei mano galvą šampūnu ir padarei tokią juokingą šukuoseną. Man regis, ten buvo bokštas ar kažkas panašaus. Juk turime ir nuotrauką.
  Tada jis jau pažvelgė į mane pavargusiu žvilgsniu ir gana griežtai paklausė:
- Tau nereikia ruošti pamokų?
- Aš jau paruošiau, - neryžtingai atsakiau.
- Tuomet, manau, eik miegoti, jau vėlu! Aš turiu daug darbo, pakalbėsim kitą dieną.
Nieko nebesakiau, tiesiog tyliai nusliūkinau į savo kambarį. Kritusi lovon įsivyniojau į antklodę ir, įsikniaubusi pagalvėn, tyliai pravirkau. Labai skaudėjo dėl tų  prie veidrodžio atgijusių vaikystės akimirkų.
Vis dar gailėjausi kažką pražiopsojusi, kažko nesupratusi, kai atsivėrė kambario durys - tai buvo tėtis. Jis kaltai šypsojosi, o akys žibėjo. Priėjo prie manęs, pabučiavo į kaktą, atsisėdo šalia ir, žvelgdamas į liūdnas mano akis, paklausė:
- O ar tu prisimeni?..

Lankytojai:497
Reitingas: (16 vertintojai)
Sukūrimo data:02/02/15
Paskutinieji pakeitimai:02/02/15
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį