ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 56 (0 registravosi)
Ko išmoko gyvenimas?
...Su šiuo žmogumi susipažinau visai netikėtai, tačiau įspūdis liko visam gyvenimui. Kartą išgirdau tėvus prie pietų stalo kalbant, kad yra toks žmogus, vardu Alfonsas, garsus Anykščiuose neeilinio gyvenimo istorija. Suskubau išsiklausinėti apie jį - jo gyvenimas pokario metais atrodė toks įdomus, niekada negirdėtas iš gyvų lūpų, tad nusprendžiau žūtbūt jį susitikti. Dėkoju likimui, kad turėjau progą pabendrauti su Alfonsu ir kartu po jo apylinkes pavaikščioti, išgirsti apie gyvenimo sunkumus ir žiauriąją pokario realybę.
Skaudžią Alfonso Nemicko gyvenimo patirtį atspindi gilios raukšlės. Prieš 70 metų, Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ir pokario metais, būdamas dar paauglys, vos keturiolikos, Alfonsas jau ištikimai tarnavo savo šaliai – rinko ir perdavinėjo informaciją Anykščių apylinkių  partizanams, aktyviai kovojusiems prieš naująją sovietinę valdžią.
A. Nemickas savo vaikystę prisimena labai ryškiai. „Kai buvau mažas ir gyvenau Anykščiuose, teko bendrauti su rašytoju Antanu Žukausku – Vienuoliu,” – pasakoja Alfonsas. „Mano tėtis buvo priekurtis, tad aš dažnai eidavau į A.Vienuolio vaistinę nupirkti lašelių ausims. Žymusis rašytojas visada gydydavo mano tėtį. Tuo metu rašytojo vaistinė buvo vienintelė Anykščių miestelyje, įsikūrusi pačiame centre,” – prisimena dabar jau garbaus amžiaus vyras. Alfonsas prisipažino, jog Antanas Vienuolis jam, vaikui, buvo didelis autoritetas ir ne todėl, jog jis – žymus rašytojas, o todėl, kad turėjo vienintelę vaistinę Anykščiuose ir išmanė apie visas ligas! Alfonsas prisimena, jog vieną balsavimo dieną, kadangi buvo komjaunuolis ir priklausė balsavimo komisijai, atėjo pas rašytoją raginti jį balsuoti.(Dabar Alfonsas supranta, jog buvusio komjaunuolio vardas jam neteikia garbės, tačiau toks statusas tuometiniams Lietuvos vaikams buvo privalomas, norint išvengti trėmimo ir persekiojimo, Alfonsas – ne išimtis.) Pro langą pažiūrėjęs Antanas Žukauskas išvydo trepsinčius svečius, atidarė duris labai piktas ir garsiai rėžė: „Balsuoti aš nueisiu ir be jūsų, visą naktį nemiegojau, namuose man trūko vandentiekis, dirbu ir tvarkausi, o jūs čia lendat!” Alfonsas ligi dabar prisimena pažintį su vienu iš žymiausių Lietuvos rašytojų ne tik skaitydamas  „Amžinąjį smuikininką”, „Užkeiktuosius vienuolius ” ar „Paskenduolę”.
Pagalvoju, kaip norėčiau atsidurti Alfonso vietoje ir turėti galimybę pabendrauti su savo krašto rašytojais. Išgirsti jų pasakojimus ir sužinoti troškimus, kurių nebespėjo įgyvendinti. Iš tiesų, labai norėčiau apsilankyti Antano Vienuolio vaistinėje! Juk farmacininko profesija prieš 70 metų buvo gan reta, o ką jau kalbėti apie nedidelius Anykščius. Tikrai jaučiuosi maloniai, prisiminusi, jog turėjau progą pažinti tokį žmogų, kuris su Antanu Vienuoliu bendraudavo ir net barti nuo jo gavo! Tokios šviesios atminties žmonių, kaip Alfonsas, šiuo metu gyvenančių Anykščiuose, yra išlikę vienas kitas. Pavydžiu - jie pažinojo rašytoją, o aš tegaliu skaityti tik jo kūrinius...
Alfonso prisiminimai –vienas už kitą įdomesni. Jis atmena,  kaip iš tremties Vokietijoje į savąją žemelę, Niūronis, pargrįžo pusbrolis. Atvyko jis aplankyti savo tetos – jaunuolio, partizanų tarpininko, mamos (Alfonso ir Vlado mamos buvo seserys), o mama jo ir teiraujasi: „Vladai, o ką dabar darysi? Ar eisi miškan, ar kariuomenėn?” Kažkodėl Vladas abejojo, bet slapta seniai troško tarnauti kariuomenėje. Tą pačią naktį atėjo pas vaikiną partizanų vadas ir paragino: „Vladai, nebūk kvailas! Taigi amerikonai tuoj ateis! Eik miškan!”. Taip ir sugundė. Jis pasiryžo ginti tėvynę, išėjo į mišką, su partizanų būriu ir žuvo... Vienas pasirinkimas nulemdavo tūkstančių jaunuolių ateitį. Arba jie likdavo gyvi – kaip Alfonsas, arba savo gyvybę paaukodavo gindami Lietuvos laisvę. Drąsuolių kovoti prieš galingą sovietų kariuomenę Anykščių apylinkėse tikrai netrūko, nes to meto jaunimui vertybė ir slapčiausias bei didžiausias troškimas buvo laisva ir nepriklausoma tėvynė.
Alfonso gyvenimas karo metais buvo tarsi minų laukas – jei užlipsi ne ten, kur reikia, prasitarsi apie tai, ko kiti negali žinoti, turėsi paaukoti svarbiausią turtą – savo gyvybę. „Tuo metu buvau ir aklas, ir kurčias, ir nebylys. Nenorėjau nieko nei matyti, nei žinoti, nes vienas žvilgsnis ne ten kainuodavo labai daug. Laikiausi atstumo ir bijojau, nes savo draugus, su kuriais anksčiau miško tankmėje žaisdavau slėpynių, dabar matydavau tam pačiam miške sukabintus ant šakų be jokio pasigailėjimo. Skaudžiausia buvo, jog žinojau, kad su jais daugiau nebepažaisiu,” – apie žiaurius paauglystės išgyvenimus kalba Alfonsas Nemickas.
Keista, kaip pasaulis pasikeičia per 70 metų. Partizanų ryšininkas Alfonsas gyveno 1945-aisiais, o aš, šešiolikmetė gimnazistė, gyvenu 2015-ais. Naktimis jaunasis herojus meldėsi, jog kitą naktį vėl galėtų pasimelsti, kad liktų neįskųstas, gyvas, nesušaudytas, kad turėtų progą išvysti savo namiškių veidus ir pažiūrėti į žydrą Lietuvos padangę. O šiąnakt aš viliuosi, kad rytoj diena mokykloje praeis greičiau ir kad mama, grįždama namo po darbo, parneš skaniųjų sausainių. Kiti mano klasės draugai tikisi, jog gaus gerą pažymį ir mokykloje pagaliau veiks „wifi”. Mes galime bendrauti nevaržomi, pasitikime žmonėmis ir nebijome, jog kitą dieną tas žmogus gali likti tik prisiminimas.
Lankytojai:595
Reitingas: (16 vertintojai)
Sukūrimo data:02/02/15
Paskutinieji pakeitimai:02/02/15
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį