ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 27 (0 registravosi)
Pasakėčia apie tokius – kažkokius - kitokius
     Nežinia iš kur atsirado kartą vienas toks, kuris nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ir net visą naktį gyrėsi visiems, kad viską žino, viską išmano; šaukė, kad yra taip ir kitaip būti negali; mojavosi, plaikstėsi, netgi sakėsi, kad yra dievas...
Bet vieną kartą nežinia iš kur šalia jo atsirado kažkas kitas, kuris švelniu balsu - kaip krintanti rasa, kaip lapų šnaresys – vos palytėjo jį:
- Ar tavo akys regį šviesą – tamsioj, gilioj ir nesibaigiančioj naktį?
- Ar tavo ausys mašinų gaudesy išgirsta besiskleidžiančio žiedo švelnią melodiją?
- Ar tavo godžiai praverta burna baimės ir skausmo iškankintai gyvybei pažįsta dangiškos manos skonį?
- Ar tavo šnervės, apnuodytos kančios ir karščio, atpažįsta gaivų pavasario dvelksmą?
- Ar liesdamas jauti, ko negali paliesti?
O dar vėliau nežinia iš kur, nežinia kodėl atsirado banguojanti jūra kažkokių – tokių – visiškai kitokių...
Todėl ir klausiu visų: ar jūsų protai žino, ar jūsų širdys jaučia, kur begalinės iliuzijos pradžia ir pabaiga – kur alfa ir omega?!
Tai, ką regi, girdi, ragauji, užuodi ar lieti, ką sako tavo protas ir širdis, yra tik nežymi dalis mus gaubiančio pasaulio.
Lankytojai:840
Reitingas: (117 vertintojai)
Sukūrimo data:02/23/15
Paskutinieji pakeitimai:02/23/15
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį