ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 11 (0 registravosi)
Vaikščiosiu lėčiau
Daugybė naujų žmonių sporto salėje, gražūs pažadai ir linkėjimai socialiniuose tinkluose, užrašų knygelė tikslams… Ech, kvepia Naujaisiais metais! Ir nors tie dalykai dažniausiai būna labai trumpalaikiai, aš nieko blogo prieš juos neturiu. Tačiau kartais mes taip trokštame greitu žingsniu nulėkti į priekį, jog užmirštame pažiūrėti atgal, išanalizuoti kiekvieną savo buvusį žingsnį ir suprasti, kodėl kai kurie jų buvo kreivoki ir šleivoki. Tad šiandien man norisi ne planuoti savo ateinančius metus, bet dar kartą pakartoti visas „atsėdėtas“ gyvenimo pamokas.
Tiesą sakant, tas pamokas turėjau kartoti ir apmąstyti jau iš karto išklausius, bet kur tau – juk reikia skubėti, lėkti ir sukus apsukus vėl atsidurti ten pat, kur ir buvau. Ir kodėl? Ogi todėl, kad gyvenimas visgi yra lenktynės, tačiau turi be galo griežtas taisykles. Nepastebėjai kažkokios smulkmenos, pabandei pasiskolinti laiko iš kitos paros, kad baigtum pradėtą darbą, ir štai tau – kitą dieną sulaukei lenktynių teisėjo baudos ir užsimiegojusia galva prisiimi dar daugiau darbų, kurie vėl tave paskandins skoloje laikui... Taip ir patenki į gyvenimo žaidimą, kuris už taisyklių laužymą vis grąžina ir grąžina tave atgal. Va ir supratau, kodėl gi praėjus šitiek laiko aš visiškai ten pat.
Ramybė. Šiandien noriu tik jos. Ne, nebūtinai tos su knyga ir kvapnia žvake bei puodeliu arbatos, bet tos tylos galvoje. Kai žinai, jog rytoj tu darysi tai ir tai, o jei kas ir nepavyks – gyvenimas nežlugs. Vėl ramiai nueisi miegoti, o rytoj darbą pratęsi. Visada buvau įpratusi lėkti – kartais iš tikrųjų taip pavyksta padaryti daugiau, bet tai priklauso nuo sėkmės malonės, o ta sėkmė man kaip vaikas, kuris ima ir pabėga į šalį, ir nežinosi, kas jam susisuko galvoje. Tad, atrodo, šiemet reiks vaikščioti lėčiau. Galvoti daugiau ir reaguoti ramiau. Juk svarbiau kokybė, o ne kiekybė, ar ne? Ir kas man nurodys, per kiek laiko aš turiu tapti čempione ar nukeliauti į trokštamą salą? Taip, yra darbų, kurie turi laiko ribas: pasiruošti kontroliniam darbui, per atostogas perskaityti keturias knygas... Nereikia nuo jų išsisukinėti ir ieškoti pasiteisinimų to nedaryti, bet nereikia ir isterikuoti kažko nespėjus. Kartais prisimenu savo bėdas ketvirtoje klasėje ir ilgai juokiuosi, tad šiandien nusikeliu į ateitį ir juokiuosi iš dabartinės savęs. Žinau – visos bėdos praeis ir užsimirš, nes ateis dar didesnės! Be galo juokinga gyvenimo ironija, kuri nebūtinai atneša tik skausmą ir neviltį, bet ir duoda naują pradžią, įrodo mūsų ištvermę ir išmoningumą sprendžiant problemas.
Taip, šiemet reiks lėčiau vaikščioti... Lėčiau vaikščioti, daugiau mąstyti, daugiau juoktis ir nusiraminti, nes tokio iššūkio, kurio negalėčiau nugalėti, nebus. Ir viskas taip paprasta!
Lankytojai:332
Reitingas: (20 vertintojai)
Sukūrimo data:01/02/16
Paskutinieji pakeitimai:01/04/16
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį