ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 16 (0 registravosi)
Gyvenimo potėpiai
Jaunųjų filologų konkursui
Kuklus namas nedidele medine terasa stovėjo atokiau nuo visų kitų didžiai pompastiškų namų. Jis priminė išsekusį karį,  likusį vieną kovos lauke. Oras buvo jaukiai šiltas ir maloniai glostė odą, pamažėle intymiai prisiliesdamas prie kūno. Saulė jau buvo netoli horizonto, ten, kur išsiskiria du pasauliai - vienas baltai geras ir nekaltas, o kitas - purvinai nuodėmingas. Ji užliejo seną terasą spindulių bangomis, šildančiomis orą bei spindinčiomis  iki aukso geltonumo. Aplink namą augo nedideli, kreivi, dar visai jauni berželiai, jie palinkę savo plonomis šakelėmis glostė suskeldėjusį žemės paviršių. Žiūrint į juos buvo galima suprasti, kad negailestingas likimas nedailiems beržams jau buvo paruošęs niūrią ateitį. Nenupjautoje, jau pradėjusioje  ruduoti pievoje kur ne kur buvo išlindę saulėlydžių raudonumo aguonų žiedai. Tie žiedai nuo sausros išdžiūvusioje pievoje atrodė vieniši, bet tokie jaukūs, kad norėjosi joje atsigulti ir užsimerkti, išgirsti, kaip neramiai pulsuoja žmogaus ir žemės širdys.
Terasoje, į kurią vedė per pievą pramintas siauras takelis, ant kėdės prie aukšto molberto, kurį pats kadaise, dar paauglys, pasigamino, sėdėjo vyras... Molbertas išteptas dažais - išdžiūvę seni potėpiai sluoksniais klojosi vienas ant kito, po kiekvieno  nutapyto paveikslo palikdami kažkokį vos juntamą prisiminimą apie tai, kas buvo anksčiau, buvo visai šalia, apie tai, ko nelemta susigrąžinti, kas žadina išgyventas emocijas. Tvirta, lengvai įdegusi vyro ranka laikė teptuką. Teptukas, švelnus it šilkas, kuteno skaisčiai baltą drobę ir liejo ją sodriomis, tiesiai į vasaros popietę nukeliančiomis spalvomis. Vyro veidas keitėsi: pranyko rūpesčių raukšlės, žydras kaip jūra akis aplankė palaima, kokia išgyvenama per vėjo štilį, kai mažai banguoja...
Jis pasuka galvą kairiau ir dešiniąja akimi pažvelgia į drobę. Tuomet staigiu rankos mostu pradeda tapyti, žvilgsnis įsitempia, kvėpavimas padažnėja. Šviesūs, skaidrūs, mėlyni atspalviai. Teptukas lieja potėpį po potėpio... , nuslysta lėtai, pamažu virsdamas skruosto kontūrais. Linija tęsiasi, slysta  grakščiu kaklu žemyn, žemyn. Galbūt jis tapo nepaliaujamą jūros ošimą, gailestį dideliam pilkam naktiniam drugiui, kuris skris tik vieną vienintelę naktį į jaukią ir šiltą vakaro tamsą, kai trūksta pats nesupranti ko. Gal vienišą  aplūžusį seną suolelį sename obelų sode...? Arba savigraužą ( kuri ėda kaip kirmėlės sustingusį lavoną kiekvieną vis skaudesnę dieną), kad kai buvai dar tik paikas kvailokas vaikėzas, nepaklausei tos, su kuria niekada daugiau nesijuoksi, ką ji mylėjo? O  gal teptuko potėpiai nulies tą, kurios jis geidžia kas vakarą, nulies jos skruostų duobutes, įstrigusias vaizduotėje? Juk negali jos turėti, nes ji tokia nepasiekiama už beprasmių, pilnų paniekos tuštybės kalnų ir kažin, ar ji bent truputėlį (mažu trupinėliu vakar iškepto pyrago) myli taip, kaip jis ją.
Teptukas ir toliau šoka tango ant šiek tiek grublėto drobės paviršiaus. Vyras atsitraukia keletą žingsnių į šalį, pažiūri iš toliau ir vėl įninka  tapyti. Jis tapo kruvinai auksinį rudenį, kuris toks šaltas ir mirtinai liūdnas, bet ir beprotiškai gražus. Tapo daug auksinių žibintų, kurie kaip žvaigždės nakties glūdumoje. Tapo merginą pačiame gražiausiame kambaryje, kuriame nuolat tvyro nenupirktas džiaugsmas ir šypsena, paliekanti dvi duobutes skruostuose. Kambario interjeras baltas. Šis baltumas prilygsta gipsinei Dovydo akiai arba  nesiliaujančiai švytėti merginos šypsenai. Ji  šiame savotiškame bokšte laukia stebuklo, kuris vieną dieną atjos ant grakštaus balto žirgo. Mergina kas vakarą paglosto savo galvą (jos reljefas tarsi  stiklinis ežero paviršius tylią šiltą vakarą) ir pagalvoja, kad gali būti ir blogiau.
Vyras nuleidžia teptuką, ranka atsiremia į kelį, žiūri į pačiame drobės kampe sėdinčią sulinkusią močiutę. Jos veidas šiek tiek gąsdinantis: negandų randai, skausmas, išgyventa kančia. Ji gėlėtos skarelės kampeliu šluosto skruostu riedančią ašarą.  Kai prabyla, žodžius jungia lėtai, visai neskubėdama.. Senolė kalba ir kalba, užmiršta laiką, uždarumo ir vienišumo jausmą, tylą aplinkui. Ji nejučiomis susizgrimba (savikritiškumas jai būdingas): „Nepaisant visų šių mano ką tik išdėstytų samprotavimų apie gyvenimą, drįsčiau manyti, kad jums tai tik jūsų brangaus ir neįkainojamo laiko švaistymas.“ Jo dar pakankamai išvaizdžiame veide nubunda nuolanki ir tikra šypsena ir jis lengvai papurto galvą. Jam nuoširdžiai įdomu klausytis: istorija šios senos, suvargusios moters lūpose byloja apie tuos laikus, kai juodo botago kirčiai draskė kūną, iki  kraujo purvino jų širdis, o jo tame laike dar nebuvo.
...Baltame didelio privataus namo tualete skęsta maža varlė, ji vis bando savo ilgomis margai žaliomis kojomis iššokti. Kuo toliau, tuo jos jėgos vis labiau senka, bet ji vis bando iš paskutinių jėgų, pasirodo - ji  nepalaužiamos dvasios. Šviesiaplaukis  berniukas stovi prie tualeto ir stebi beprasmes varlės pastangas, po to lengvu pirštelio paspaudimu nuleidžia vandenį - varlės nebesimato...
Kitame drobės kampe, kur dar liko šiek tiek vietos, teptukas brūkšteli keletą  potėpių - ant žemės guli paukštis. Jo akys juodos kaip migla, apglėbianti prisiminimuose: tėtis paima paukštį nuo  šaltos rudens žemės ir deda į sūnaus delnus. Delnai pajunta ritmingus paukščio širdies dūžius. Tačiau paukščio galva keistai persikreipusi, kojos įsitempusios. Vaikas pakelia galvą į tėtį. Šis  ramiu balsu, kuriame vos vos juntamas nerimas, sako: „Užspausk galvą, palaikyk.“ Berniukas žiūri jūros žydrumo akimis, kurios dar vargiai supranta visagalį mirties triumfą. Jose pamažėle ima tvenktis sūrios jūros bangos, o  tėtis tik palinksi galva. Ir vaikas tai padaro.
Drobės centre vyras nutapė didelę, šiek tiek aplūžusią šuns būdą. Aplink ją kokių trijų metrų spinduliu nėra žolės, žemė sutrypta, vietomis iškastos negilios duobės. Prie krašto, kur jau prasideda žolė( perėjimas atrodo tarsi iš išdžiūvusios dykumos į Amazonės džiungles), guli du geležiniai aprūdiję dubenėliai, papuošti  gėlėtais raštais. Jų šeimininkas pririštas  sunkia grandine. Jo kailis apšiuręs, purvinas, vietomis likę nuo žiemos neišsišėrę kuokštai. Antkaklis susitrynęs ir visai bebaigiantis įaugti į kailį. Šuns akys, juodos ir išsprogusios, laksto į šalis. Jis kiekvieną kartą, pamatęs žmones, ima smarkiai šokinėti, tarsi pamišęs, o akys dar labiau išsiplečia. Paglostyti jį ganėtinai sunku -  jis šoka piestu aukštyn ir apdrasko ilgais nagais švelnias rankas. Paleistas  nuo grandinės (o tai būna ganėtinai retai), jis bėga smarkiai, matyt, nori nutolti nuo savo trijų metrų dykumos, tad greitai pranyksta iš akių. Tačiau tokiu pat greičiu šuo grįžta ir, apibėgęs kelis ratus apie šeimininką, toliau laksto po kiemą vizgindamas ilgą uodegą ir netverdamas džiaugsmu, tikrai nesuvokdamas, kad ši laisvė laikina. Galų gale prisilakstęs grįžta ir didelėmis akimis pažvelgia tiesiai, taip tiesiai,  kad to, ką šeimininkas pamato pro rudus akių sluoksnius, sunku nesuprasti. Žmogus pasilenkia ir paglosto pražilusį kailį, šuo prisiglaudžia,  palaižo šiurkščiu liežuviu  ranką. Paskui  jį vėl pririša...
Pabaigęs paveikslą vyras atsisėda priešais drobę ir ilgai žiūri į ją, atsipalaiduoja -  mintys kuriam laikui jį apleidžia. Pasėdėjęs valandėlę pataiso dar keletą įkyriai akį rėžiančių potėpių ir jau baigtą darbą neša  namo. Pakabina pagrindiniame kambaryje ant sienoje įkalto riebaus vinies. Kambarys jaukus, iškaltas medinėmis siauromis rudo atspalvio lentelėmis, nedidelio, bet erdvaus kambario kampe stovi sofa svečiams, kurie retai čia lankosi (jis pats žino kodėl), pats visą laiką sėdi savo ne itin minkštame, jau gerokai nusidėvėjusiame krėsle. Pakabinęs paveikslą reikiamoje vietoje, nors čia ir ne visai tinka, jis sėdasi į krėslą lengvai supdamasis, vėl ilgai žiūri į savo darbą. Jis patenkintas - jis pirmą kartą jaučia malonumą žiūrėdamas į savo darbą...
Rytojaus rytą jis prabus pažadintas švelnios šviesos, pasklidusios po kambarį, vangiai pramerks užmiegotas akis. Paskui paskambins į vieną garsią galeriją mieste. Pamačiusi paveikslą, galerijos savininkė, kurios laikysena bylos apie jos visuomenę padėtį ir pasitikėjimą savimi, liks sužavėta ir negailės įsiteikiančių žodžių: kokia ekspresija  pasitelkiant formas, emocijos, profesionalumas, o koloritas! Tai skambės taip banaliai, bet menininkui be derėjimosi patirties paveikslų pardavimo rinkoje lipšnūs žodžiai patenkins  savimeilę. Paveikslą įdės į auksu tviskančius, ornamentuotus su pasmailintais kampais rėmus. Dabar jis neatrodys beformis, neaiškus meno pavidalas, jis  kabės  pačioje matomiausioje galerijos vietoje, patraukdamas lankytojų dėmesį...
Lankytojai:341
Reitingas: (9 vertintojai)
Sukūrimo data:01/29/16
Paskutinieji pakeitimai:01/29/16
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį