ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 28 (0 registravosi)
MINA IR MONIKA
Jaunųjų filologų konkursui
Pirma istorija
Dvi mažos mergaitės, Mina ir Monika, turėjo mielą senelę, kuri gyveno mažame namelyje miesto pakraštyje. Vieną kartą per mėnesį abidvi mergaičiukės eidavo aplankyti močiutės. Kiekvieną kartą jos išgirsdavo įdomias pasakas, kurias joms sekdavo senelė. Nors istorijos ir būdavo truputėlį senamadiškos jaunųjų mergaičių ausims, bet vaikaitės vis dėlto mielai jų klausydavosi. Per Naujuosius Metus, kai Mina ir Monika aplankė senelę, jos išgirdo žiemos pasaką.
Varnos vargai
Irzli varna tupėjo ant plikos liepos lauko pakraštyje ir rūškanomis akimis spoksojo į baltą žiemos peizažą:
- Kre, kre, - tyliai krankė ji.
Šį kranksėjimą buvo galima suprasti kaip pranešimą apie alkio kamuojamą pilvą.
Į medį atskrido jauna varnelė, ji buvo puikiai nusiteikusi ir šokinėjo ant šakų, sūkuriavo aplink.
- Aš nesuprantu, kaip tu tokiame šaltyje gali džiaugtis... Iš alkio aš net negaliu užmigti, - svarstė senoji varna.
Jaunoji varna džiugiai atsakė:
- Ach, reikia švęsti šventę, kada tik yra proga. Aš kiekvieną mielą dieną skrendu į laukinį rezervatą. Ten eigulys stirnoms ir elniams atneša pašaro, ir man šioks toks kąsnelis nukrenta. Kartais - žalių salotos lapų, kartais pora gilių arba net virtų bulvių.
- Aš noriu mėsos! – sukrankė senoji varna ir pagalvojo apie storą, riebią pelę.
- Gaila, šviežios mėsos aš neturiu. Bet žinau inkilą netoliese. Ten kabo riebus mėsos gabalas, aš tau parodysiu, - atsakė jaunoji varna.
- Mėsos kąsnis – geriausias vaistas nuo alkio, - kvarkė piktoji varna.
Abidvi įskrido į inkilą. Ten senoji varna, kapodama snapu, galėjo ramiai, niekieno netrukdoma palesti. Irzlioji miško varna pasisotinusi buvo laiminga: jos niūri nuotaika išnyko.
- Ar matai, - džiaugėsi jaunoji varna. - Reikia turėti porą atsarginių vietelių, kur visada būtų galima atskristi palesti. Tada net ir blogu metu galima puikiai prasisukti!
Štai tokią įdomią pasaką pasekė močiutė. Bet ji – labai panaši į tiesą. <...>
Trečia istorija
Apsiniaukusį lapkričio mėnesį, kai tirštas rūkas padengė namų stogus, medžius ir automobilius, Mina su Monika aplankė močiutę ir klausėsi jos pasakos, teikiančios peno apmąstymams.  
Trys riebios dienos
Viename mažyčiame uoste gyveno labai skurdūs žvejai. Jų gyvenime džiaugsmas – retas svečias. Kiekvieną dieną, vos prašvitus, mažu laiveliu jie plaukdavo į jūrą žvejoti. Vėlai vakare grįždavo namo, o laimikis dažnai būdavo toks menkas, kad žvejo šeima vos ne vos iš to galėdavo prasimaitinti...
Ta vietovė turėjo ir merą, ir policiją. Taip pat uoste buvo restoranas ir maža kepyklėlė.
Žmonės dažnai svajodavo, kad į jų mažą uostą atplauktų didelis laivas ir daug laimingų keleivių. Vieną dieną ši svajonę išsipildė. Tačiau niekas nežinojo, kaip tai nutiko.
Viskas įvyko apie popietę: žmonės pamatė milžiniško didumo laivą, tokio niekada nebuvo regėję. Iš jo išlipo begalinė daugybė jūreivių ir keleivių.
Gyvenimas užvirė kaip dideliame mieste – iki šiol to niekas dar nebuvo matęs! Kai vakare savo laivus prisišvartavo žvejai, visas miestelis bruzdėjo. Buvo labai smagu! Iš restorano sklido muzika, vaikai šoko gatvėje ir aplink liepą restorano sodelyje.
Tris dienas tęsėsi linksmybės ir žvejai jau pamanė, kad taip bus visada. Deja, ketvirtą dieną svečiai paliko uostą. Jie sulipo į didįjį laivą ir išplaukė. Žvejai liūdnai žvelgė nuplaukiančio laivo link, o moterys mojavo jiems skarelėmis.
Džiaugsmas išblėso ir niekas nežinojo, ar didysis laivas su savo linksmaisiais svečiais kada nors dar sugrįš...
Mažo miestelio meras kreipėsi į gyventojus:          
- Mieli žmonės! Viskas, kas gražu, yra laikina. Neliūdėkime, kad viskas baigėsi. Niekas mūsų gyvenime nesitęsia amžinai, gėris taip pat baigiasi. Mums lieka tik prisiminimai.
Štai tokią istoriją papasakojo senelė drėgną lapkritį.
Lankytojai:350
Reitingas: (10 vertintojai)
Sukūrimo data:01/29/16
Paskutinieji pakeitimai:01/29/16
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį