ŽINGSNIAI
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 13 (0 registravosi)
Odė gimtajai kalbai
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Žemė lietuviškai Žemė.
Ir saulė virš jos lietuviškai Saulė.
Žolė ir gėlė taip gražiai lietuviškai auga,
Ir lietus, kai lyja,
Kai beldžia į langą, - įleisk.
Žinai tada, kad esi...
Dėlioji žodžius,
Kad po savo šaknim pajustum
Ir suprastum, jog myli
Lietuviško žodžio skambesį...
Vasario 21-oji – Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Kalba yra visų didžiausia tautos dovana. Ji rodo tautos kilmę, galybę ir senovės būdą. Taip apie tautą ir kalbą XIX amžiaus viduryje rašė Simonas Daukantas knygoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Lietuvių kalba turtinga ir graži. Ji – seniausia gyva indoeuropiečių kalba, besigiminiuojanti su sanskritu.
Lietuviai nuo seno labai brangino savo kalbą. Net Rusijos carui uždraudus lietuvišką spaudą po 1863 m. sukilimo, ji išliko gyva motinų lūpose, kurios perdavė lietuvišką žodį savo vaikams. Lietuvių kalbą saugojo ir knygnešiai, rizikuodami savo gyvybėmis, ir visi, kurie suprato, jog tauta gali išnykti netekusi savo kalbos. Jos nesunaikino nei lenkinimas, nei rusinimas, nei tremtys tiek XIX amžiuje, tiek mūsų šalį okupavus sovietams 1940-aisiais. Ji išliko gyva net ir gūdžiuose Sibiro lageriuose. Reikia tikėtis, kad ir labai intensyvus anglų kalbos brovimasis į mūsų gyvenimą neišstums gimtosios kalbos ir mes neverksime prie jos kapo sakydami: „Ak, kaip gaila, kad mes suanglėjome.“
Tad mylėkime ir branginkime savo kalbą taip, kaip ją mylėjo ir brangino mūsų senoliai. Mokykimės jos. Net jei esame emigrantai, pasklidę po platųjį pasaulį, neatsižadėkime savo esmės. Juk Tėvynės meilė atsispindi mūsų darbuose, bet labiausiai – mūsų kalboje. Juk tauta kalboje pasisako, kas esanti.
Lankytojai:440
Reitingas: (18 vertintojai)
Sukūrimo data:03/10/16
Paskutinieji pakeitimai:03/10/16
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 ŽINGSNIAI Perjungti į Bibliotekos lygmenį