Palangos Senoji gimnazija
Turinys
Žurnalo komentarai
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 1 (0 registravosi)
PALANGOS BAŽNYČIA
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Kada Palangoje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia - nežinia. Reikia manyti, kad kryžiuočiai, įkėlę koją į Palangą po Salyno sutarties 1398 m., išdraskė amžinąją ugnį ir jos vietoje Įsisteigė bent koplytėlę, nes nors jie ir buvo plėšrūs, bet laikė save vienuoliais, o vienuoliams bent be koplyčios apsieiti neįmanoma. Jie iš Palangos išsikraustė apie 1427 m., o 1417 m. jau buvo įsteigta Žemaičių vyskupija. Nuo tada jau buvo prasidėjęs bažnyčių statymas pagoniškoje Žemaitijoje, tad kodėl negalėjo būti pastatytąjį ir Palangoje, dar valdomoje teutonų - vienuolių.
1756 m. Palangos inventoriuje yra pridėtos prievolės. Jų 1 pasakyta:"...Sulig fundacija, besiilsinčios Viešpatyje švelniausios karalienės Onos (Jogailaitės), duotos 1550 metais Šv. Martyno vigilijoje, valstiečiai turi duoti dabartiniam Palangos klebonui...". Karalienės (ji tada buvo dar karalaitė) užrašas būtų betikslis, jei nebuvo nei bažnyčios, nei klebono. 1730 m. inventoriuje pasakyta, kad bažnyčia yra mūrinė. Apie ją pasakyta, kad ji susenusi ir nuardyta. Ji kaip tik ir galėjo siekti kryžiuočių laikus, tik dėl Palangos sunykimo ir užėjusio literizmo, tinkamai neprižiūrėta suseno.
Antroji bažnyčia
Atvykęs į Palangą klebonu Motiejus Vilčiauskas, rado mūrinę bažnyčią, jau atgyvenusią savo amžių. 1764 m. ją nugriovė ir jos vietoje, ant kapų, ėmė statyti naują medinę bažnyčią, frontu į gatvę, kryžiškos formos, vienu mediniu bokšteliu ties viduriu, besibaigiančiu paauksuotu rutuliuku. Frontone nupieštas Marijos dangun ėmimo paveikslas, koplyčių frontonuose - parapijos globėjai: Šv. Jonas ir Jonas Krikštytojas. Stogas dengtas malksnomis, sienos apkaltos stačiomis lentomis. Statyba kainavo 4786 timpas, kurių pusę davė seniūnija, pusę pats klebonas. 1766.05.19 ji buvo konsekruota Mykolo Chomskio, Žemaitijos vyskupystės sufragano. Kartu pašventinti varpai bei didysis altorius. Ji stovėjo iki XX amžiaus pradžios.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Centrinis įėjimas
Palangos parapija
Kol Palanga buvo karališkąja ekonomija, nežinia kokios buvo jos ribos ir kokį ji turėjo uždavinį. Kai buvo sutverta Palangos seniūnija, seniūnijos ribos ir buvo Palangos parapijos ribomis, parapiją sudarė keletas vaitijų. Parapijos fondą sudarė Onos Jogailaitės - Batorienės skirtas fondas, susidedąs iš trijų žemės valakų ir nustatytos duoklės, kurią sudarė nuo apgyvendinto valako: rėtis rugių ir rėtis miežių, 5 grašiai pinigais ir vežimas malkų.
Keičiantis laikams, keitėsi ir fundacija. Dalis žemės Prūsijos sienos link buvo užgrobta vokiečių, kai jie perkėlė sieną į Palangos pusę. Ne be reikalo naujai užgrobtoje žemėje sukurtą vietovę pavadino Besočiais (Nimersatt).
1665.02.10 Marija - LIUDVIKA, Jono - Kazimiero žmona, pertvarkė bažnyčios beneficiją: prie seniau turėtų 3 valakų,pridėjo 6 apgyventus valakus Paliepgirių kaime, nuo valako po 4 lietuviškus grašius, porą vežimų malkų, po Salantų išmieros saiką rugių ir miežių, iš surinkto činčo dvaras duoda 4 kapas miesteliai (Palangos ir Šventosios) ir Pamario bei Virkštininkų. Kapinyno kuris kartu buvo ir šventorius, aptvėrimu rūpinosi Palangos miestelis. Miestelis taip pat duoda nuo apgyvendinto valako po 20 lenkiškų grašių ir bendrai supiltą javų auką, kurią gali pakeisti po 20 grašių mokesčių. Šventosios miestelis moka po 6 grašius, o žvejai po pusę bačkos menkių. Jungtuvės ir krikštai turi būti vykdomi Palangos bažnyčioje. Priešingu atveju - keturių kapų bauda, kurių dvi eina bažnyčios kason, kitos dvi - dvaro.
Tuo pačiu laiku Darbėnų dvare buvo pastatyta medinė bažnyčia, kaip Palangos bažnyčios filialas. Todėl, nustatant Palangos bažnyčiai beneficiją, paliestas ir naujai pastatytos Darbėnų bažnyčios išlaikymas. Ten pasakyta, kad neseniai užbaigtos bažnyčios taisymas priklauso Lazdynų ir Naujasodžio vaitijoms. Jos turi pasirūpinti aptverti šventorių, pastatyti kunigui trobą su virtuvėle, prieangiu, sandėliu ir dviem patalpom bei arkliams tvartą ir visa tai aptverti.
Kad į Darbėnų bažnyčią žmonės lankytųsi per šventes ir sekmadieniais, dešimtininkai įpareigojami stebėti, kad lankytųsi bažnyčion ir, jei ne tik šeimininkas, bet jei niekas įnamių ar net tarnų nebuvo - bausti 6 grašių bauda. Jei tai kartotųsi sekmadieniais - kartoti baudą. Jei niekas įnamių nebuvo iškilmių šventėse - bausti dviem kapomis, kurios eina zakrastijos išlaikymui. Jei koks šeimininkas nelankė velykinių sakramentų, turi mokėti 10 kapų baudą į bažnyčios iždą ir antra tiek dvarui ir laike dešimties sekmadienių sėdėti prie bažnyčios dybose.
Toks griežtas karalienės bažnyčios lankymo nuostatas atskleidžia ir priežastį Darbėnų bažnyčios atsiradimo. Tai buvo priemonė užkirsti kelią protestantizmo plitimui, nes Darbėnai buvo Kuršo kunigaikštystės pasienyje. Kuršą tada valdė Ketlerių dinastija. Ji įsiviešpatavo Kurše po 1562 m., kada paskutinysis Livonijos magistras Gotardas Ketleris Rygoje, ordino rūmų salėje, po Mykolo Radvilos - Vilniaus vaivados - rankas sudėjo Rygos miesto, ordino archyvo raktus ir antspaudą ir padėjo nusiėmęs nuo savęs apsiaustą, kryžių ir paauksuotą togą. Už tai jis gavo kunigaikščio titulą ir jam buvo pavesta valdyti Kuršo ir Žemgalės kunigaikštystes, kaip Lietuvos - Lenkijos lenui su paveldėjimo teise jų dinastijai. 1566 m. Ketleris vedė Oną Meklenburgietę ir priėmė protestantų religiją, pasukdamas Kuršą suvokietinimo linkme, kaip

padarė paskutinysis kryžiuočių magistras Hohencolernas, atlikdamas prūsų suvokietinimą.
Darbėnai, būdami Kuršo kunigaikštystės pašonėje, buvo artimi svetimai įtakai, tuo labiau, kad Palangos seniūnija buvo senovinė vientisinė kuršių žemė.
Karalienė Marija Liudvika, buvusi Vladislovo žmona, dabar buvojo brolio Juozo Kazimiero žmona. Ji buvo gimusi Paryžiuje, išauklėta vakarų Europos kultūroje, būdama gabi ir turinti įtakos valstybės gyvenime, pasistengė padaryti užkardą gana griežtomis priemonėmis svetimai religijai plisti ir germanizacijai varyti.
Be Darbėnų, kaip Palangos bažnyčios filialo, buvo pastatyta bažnyčia ir
Šventojoje, bet ji čia neišsilaikė, nes anapus Šventosios upės jau buvo Kuršo kunigaikštijos žemė, o jos gyventojams primestas literizmas. Bažnyčia buvo pastatyta, kai norėta Šventąją išugdyti miestu ir suteikti Magdeburgo teises.
Kai bažnyčiai duotoji žemė pačioje Palangoje buvo užnešta smėliu, tai 1737.07.17 ji buvo pakeista neapgyvendinamu valaku Virkštininkų kaime.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Įėjimas
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Bažnyčios bokštas
Trečioji Palangos bažnyčia
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Tik įėjus į bažnyčią...
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Bažnyčios viduje
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Bažnyčios suoliukai
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Šoninis altorius
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Bažnyčios vargonai
Nors Vilčiausko statytoji medinė bažnyčia buvo dar gana gerai išsilaikiusi - turėjo tik 130 metų, gana gražus buvo jos vidus, bet, pastačius vilų, parke rūmus, ji darėsi beaugančiam kurortiniam miestui menkoka. Atkėlus kleboną J.Šniukštą, turintį 30 metų, imtasi žygių naujos bažnyčios statybai.
Žemaitijoje tuo metu darbavosi architektas švedas Karolis Liudvikas Štrandmanas, gyvenęs Liepojoje, suprojektavęs bažnyčias Švėkšnoje, Godūnave, Salantuose, Ramygaloje, Ziobiškiuose, Gruzdžiuose ir romaniško stiliaus Plungės, Alantos, Užvenčio, Ylakių, Joniškio. Štrandmanas suprojektavo gotiško stiliaus Palangos bažnyčią ir darbo brėžinius, paimdamas už tai 1300 rublių. Projektą koregavo Nesinonovas, paimdamas dar 200 rublių. Kokios buvo Nesinonovo pataisos - tiksliai nežinoma, bet manoma, kad kolonų viršūnių kapiteliai ir chorų baliustrada, nes baliustrada Štrandmano plane parodyta tokia, kaip šventoriaus tvora.
Bažnyčios plano pagrinde - romėniškas kryžius, sienos su kontraforsais, kas būdinga gotiškam stiliui ir kas suteikia pastatui lengvumo, nes nereikia statyti storų sienų. Bokštas vienas, susidedąs iš dviejų dalių: žemutinė yra mūrinė, primenanti tvirtovės - pilies kampą, besibaigiantį dantytais kuorais. Viršutinė bokšto dalis primena strėlę, kylančią iš pilies bokšto į erdvę.
Bažnyčiai vieta parinkta šalia buvusios bažnyčios į rytus, ant senųjų Senosios Palangos kapų. Kasant pamatams griovius, rasti kaulai buvo užkasti bendrame kape šalia bažnyčios, pietų pusėje.
Statybinė medžiaga pradėta ruošti 1896 metais. Miško medžiagą davė F. Tiškevičius. Plytos taip pat išdegtos jo plytinėje, Viliumiškių dvare. Pastato linijoms išryškinti pagaminta apie 20 profilių plytų. Prie medžiagos gaminimo traukiamąja jėga ir savo darbu turėjo prisidėti valstiečiai - parapijiečiai. Akmenskaldys Petrauskas akmenis pastatams kėlė iš jūros, vežėjuos per smėlį išgrįstu medžio taku ir darbovietėje juos tašė pagal reikiamą formą. Už darbą gavo 726 rublius. Bažnyčios pamatus turėjo padaryti meistras Mengelis. Darbas buvo pradėtas 1898 m. ir turėjo būti baigtas 1900 m. Tačiau Mengelis pamatų nebaigė, o juos užbaigė klaipėdietis Andziulis, kuris ir buvo visos tolesnės statybos rangovas.
Kertinio akmens pašventinimas įvyko 1899 08 22. Pamatai kamavo 4000 rb., arba 13 dalį visų išlaidų. 1901 m. pradėta sienų statyba ir baigta 1905 m. Sekančiais metais imtasi bokšto statybos. Bokštas padengtas vario skarda, atgabenta iš Peterburgo. Ji kainavo 3500 rb. Darbą atliko meistras Fidleris.
1906 m. pradėti vidaus įrengimo darbai. Geležinius langų rėmus pagamino Zubavičius. Tų pačių metų spalio 12 d ji buvo pašventinta, nors dar pilnai nebuvo užbaigta: Trūko grindų, altorių ir kitų reikmenų, kurie laikinai buvo perkelti iš senosios bažnyčios.
Statant sienas, 1904 m., susitarta su J. Monna, turėjusį marmuro dirbinių ateljė Tulūzoje (Prancūzijos pietuose). Už 3711 rb. jis pagamino du šoninius altorius, sakyklą ir presbiterijos baliustradą. Ekspeditorius Abelčijani juos atgabeno į Klaipėdą, gaudamas už tai 407 rb. 1907 m. altoriai buvo pastatyti. Klebonas Šniukšta, pasižiūrėjęs į altorius, tarė: "Šie altoriai tik koplyčiai, bet ne šiai bažnyčiai". Taip įvyko dėl nesusipratimo, nes Monna už kalbamus gaminius paprašė 5000 rb. Klebonas paprašė nuolaidos. Monna sutiko padaryti nuolaidos 1/3; nesuprasdamas sandėrio esmės ir pasiuntė altorius trečdaliu mažesnius. Nors jie ir per maži erdvioje bažnyčioje, bet tai nelabai pastebima, nes šoniniai altoriai, baliustrada ir sakykla sudaro ištisą marmuro ansamblį. Didysis altorius padirbintas esant Ostmarkių valiutai, bet sumontuotas Lietuvoje, įvedus litus. Palangos bažnyčia yra viena iš pirmaujančių pagal joje esančių marmuro dirbinių meną.
Terėkoto grindis padarė firma "Marivill" už 2056 rb., vidaus medžio dirbinius pagamino Zagorskis Šiauliuose. Geležies dirbiniai prie durų, vartų, bokšto, kryžiaus ir perkūnsargio - kalvio Klauznerio gamybos.
1900 m. vidaus darbai buvo skaitomi baigtais, tik didysis altorius buvo perkeltas iš senosios bažnyčios. Gotiško stiliaus prestiberijos vitražus pagamino Krokuvoje Zelžinskis už 1500 rb. ir jie 1914 m buvo įstatyti.
Dalį atliekamo senosios bažnyčios inventoriaus nupirko Tiškevičius. Du altorius pasiuntė į Korcijan bažnyčią, o sakyklą, varpą, žvakides, sidabriniais rūbais papuoštą Marijos paveikslą pervežė į Lelčio bažnyčią.
Iš nugriautos senosios bažnyčios pastatė du medinius pastatus prieglaudai. Senąją šventoriaus akmeninę tvorą, kaip nebetinkančią prie naujosios bažnyčios nuardė ir padarė naują plytinę tvorą. Pagrindinius vartus į šventorių dirbino Liepojoje. Jie kainavo 590 rb. Vilimiškės plytinėje gaminamų plytų neužteko, todėl dalis jų buvo atgabenta jūra iš Liepojos.
Visa bažnyčia ir šventorius kainavo 53157,00 rb., neskaitant Tiškevičiaus duotos miško medžiagos, plytų ir parapijiečių darbo jėgos. Palangos parapija tada buvo nedidelė ir neturtinga, todėl pinigų išjos surinkta tik 1500 rb. Visą likusią sumą teko pačiam klebonui Šniukštai pasirūpinti. Pagrindinę sumą sudarė aukos. Tiškevičių šeima paaukojo 5000 rb., Baranovskiai iš Vilniaus 5500 rb., Marija Gussa Duben 5000 rb., Valentinavičius 1675 rb., vyskupas Paliulionis 1000 rb., Smiscevičius 1000 rb. ir kiti. Buvo renkamos aukos ir kaimyninėse parapijose, Birutės kalno koplytėlėje, iš pramogų Kurchauze, kurios siekė 2145 rb. Platinta kuponai, atvirukai, pelnas už skaityklos nuomojamas knygas, paskaitas, rengiamas profesoriaus iš Varšuvos literatūros klausimais. Pažymėtina, kad 1909 m. liepos mėnesį tam reikalui skirtame pobūvyje koncertavo Čiurlionis.
Bažnyčia buvo statoma virš 10 metų ir jos statybai išleista apie 50 kg aukso.
Bažnyčios statybos pagrindiniu organizatoriumi buvo klebonas J. Šniukšta, gimęs 1864 m. ir į Palangą atkeltas 1894 m. Turėjo meno jausmą. Palangoje išbuvo 55 metus ir mirė paprastu altaristų, netekusiu atminties ir nebesuvokiačiu kas aplinkui dedasi. To priežastimi buvo 1938 m. gegužės mėn. 10 d. kilęs iš klebonijos gaisras. Buvo vėjuota diena ir nudegė visa Vytauto gatvės dalis nuo klebonijos į šiaurę, kur buvo sukoncentruotos beveik visos parduotuvės. Kadangi buvo jautraus būdo, tai, girdėdamas jam duodamus gyventojų priekaištus, nuo klebono pareigų pasitraukė. Mirė Palangoje 1949 metais.
Lankytojai:6235
Reitingas: (22 vertintojai)
Sukūrimo data:06/01/04
Paskutinieji pakeitimai:06/02/04
Įvertinkite šį straipsnį:
PavadinimasAutoriusAtsakymaiPaskutinysis atsakymas
Pasipiktines palangiskisPasipiktines palangiskis012/30/06
Impressio eJournal © 2017 Palangos Senoji gimnazija Perjungti į Bibliotekos lygmenį