UKMERGĖS JONO BASANAVIČIAUS VIDURINĖ MOKYKLA
Turinys
Žurnalo komentarai
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 9 (0 registravosi)
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Koplytstulpio istorija
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Yra šalia Lyduokių Griežionių kaimelis, apsuptas miškų ir žydinčių pievų. Ir karaliauja šioje erdvėje milžiniški medžiai – ąžuolai, uosiai, liepos. Kaip teigia specialistai – šiems medžiams jau 200 – 300 metų.
Prie vieno tokio medžio ulyčios pakraštyje stovi koplytstulpis, išdrožtas iš ąžuolo ir gausiai papuoštas skulptūrėlėmis. Jis toks pat senas, kaip ir tų medžių kamienai, išbraižyti bėgančio laiko giliomis rievėmis.
Šis koplytstulpis toks archaiškas, toks dvasingas, kad savo buvimu čia, šalia didelio medžio, ulyčios pakraštyje, suteikdavo ypatingą dvasią ir aurą. Tai yra meno kūrinys, ir jo vertė prilygsta Kaune, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, saugomiems Vinco Svirskio tokio pobūdžio darbams. Šis didis menininkas ir drožėjas gyveno ir dirbo Aukštaitijoje tuo pačiu laiku, kaip ir Griežionių kaimo tautodailininkai Gabrielius ir Kazimieras – XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Autoritetingiausias liaudies meno žinovas Klemensas Čerbulėnas pasakytų, kad Griežionių koplytstulpis priklauso ryškiausiai Lietuvos dvasinio savitumo išraiškai.
Anatolijui Stiško labai skaudėjo širdį matant, kaip sparčiai sensta ir nyksta 117 metų išstovėjęs koplytstulpis. Jis jau pasiekė tą ribą, kai vieną audringą rudens naktį nugrius. Ir tada nieko jau nebepataisysi. Dailininkas pradėjo rinkti medžiagą, susijusią su šio koplytstulpio atsiradimu ir gyvenimo aplinkybėmis, kurios buvo susietos su šiuo kaimišku mažosios architektūros liaudies paminklu. Taip pat ieškojo galimybių ir būdų jį kaip nors išgelbėti.
Griežionių kaime nuo senų laikų gyveno gausi Katinų šeima. Jos vaikai ir vaikaičiai sudarydavo bemaž pusę kaimo. Jie buvo žemdirbiai ir valstietišką gyvenimą pažinojo ne iš knygų. Bet ir knyga bei mokslas jiems nebuvo svetimas. Lyduokių dvare jie buvo ne tik samdomi darbininkai, bet ir dvaro bibliotekos skaitytojai. O dvaras jaunus vaikinukus, kuriuos traukė mokslas ir žinios, visada mielai globojo.
Lyduokių dvaras žinomas jau Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės laikais. Pirmą kartą vietovė minima 1499 metais, kada priklausė Bagdonui Petkevičiui. 1738 metais dvarą nupirko Kristupas Marikonis, kuris ir valdė Lyduokius.
1623 m. Henrikas Padlevskis pastatė Lyduokiuose mūrinę bažnyčią. Prie jos buvo įsteigta prieglauda ir mokykla. Iš senų laikų dvare buvo didžiulė biblioteka, kurioje buvo keliolika tūkstančių tomų, daugiausia istorijos bei meno istorijos veikalų. 1961 metais buvo įruoštas gražus parkas, kuriame augo retų medžių. Šiuo metu dvaras yra gerokai apleistas. Jame išlikusios tik arklidės ir bokštas. Dvaro teritorijoje iškilo daug naujų pastatų.
Gabrielius ir Kazimieras, du broliai iš Griežionių kaimelio, atkakliai dirbdami ir trokšdami žinių, sugebėjo iš mokti rašyti, skaityti ir laisvai kalbėti be lietuvių kalbos dar ir lenkiškai bei rusiškai. Broliai šiomis kalbomis buvo sukaupę daug knygų – daugiausia krikščionybės bei tikybos tema, taip pat įvairių kaimo amatų vadovėlių.
Lyduokiuose tokia akivaizdi meno kūrybos jėga! Šie du broliai žemdirbiai buvo tautodailės meistrai. Drožimo instrumentai jų rankose sugebėdavo suteikti medžiui gražią, harmoningą formą, sušildyta naiviu, sudvasintu jausmu. Ir atsirasdavo mūsų krašte koplytėlės, koplytstulpiai, kryžiai su skulpūrėlėmis, tapę liaudies dvasine išraiška.
Yra žinomi keturi brolių Kazimiero ir Gabrieliaus darbai. Vienas iš jų – Griežionių kaimo koplytstulpis.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Tekėjo kaimo žmonių gyvenimas, ir beveik visų šeimų likimai buvo susieti su šiuo koplytstulpiu, kai vedė vyresnysis brolių Gabrielius; kai gimė ir išaugo jo vaikai; kai kaimo gražuolis Julijus buvo išlydėtas į caro kariuomenę dalyvauti prasidėjusiame 1914 metų kare su kaizeriu Vilhelmu. Julijus tarnavo Mogiliove, imperatoriškame ulonų pulke, kuris turėjo saugoti Rusijos imperatorių Nikolajų II. Tai buvo elitinis Lietuvos ir Lenkijos raitelių pulkas.
Ir čia užsimezgė didžiulė meilė – beveik tokia pat, kaip Dantės ir Beatričės. Gražuolis ulonas sutiko nepaprasto grožio merginą Elžbietą – jie vienas be kito negalėjo nei gyventi, nei kvėpuoti. Nė tikybos skirtumas, nė merginos tėvų bei brolių rūstus pasipriešinimas negalėjo užgesinti jų meilės liepsnos. Šis išbandymas tęsėsi keletą metų, kol įvyko Petrograde revoliucija, ir baigėsi žiaurus karas. Atskriejo žinia, kad gimė laisva Lietuva, ir kareiviams galima grįžti į namus. Ir vėl pradėjo prašyti tėvų Elžbieta su Julijumi, kad juos palaimintų ir leistų susituokti. „Jei jūs neleisite, tai aš pabėgsiu...“ – drąsiai kalbėjo mergina savo tėvams.
Karšta meilė nugalėjo tėvų rūstumą. Jaunieji buvo palaiminti, o paskui išlydėti į tolimą Lietuvą. Kelionė buvo labai ilga ir pavojinga. Jodami arkliais tūkstančius varstų karo nuniokotomis vietovėmis kirto kelias valstybes, kuriose kunkuliavo savi istoriniai įvykiai. Rizikavo, kelyje galėjo žūti. Bet priekyje buvo Lietuva, ir jos trauka buvo stipresnė už visus pavojus.
Kai pasiekė Julijus gimtąjį kaimą, sutiko jaunuosius prie koplytstulpio visa giminė. Priėmė ir palaimino naujam gyvenimui. Jie abu buvo tokie gražūs, kad akims buvo skaudu žiūrėti į šį spinduliuojantį grožį.
Jiems gimė keturi sūnūs ir trys dukros. Dėkinga Dievui už laimę gražuolė Elžbieta augino gėles prie kaimo koplytstulpio. Taip Gražionių koplytstulpis tapo jos altoriumi ir pamilta artima vieta. Klausė koplytstulpio šventieji jos širdies tylios maldos ir dėkingumo.
Taip tekėjo laimingas gyvenimas, augo vaikai... o papuoštas koplytstulpis rymojo kaimo pakraštyje.
Bet atėjo 1941 metai, prasidėjo Didysis karas. Ir ūžė Griežionių kaimo trobos ugnyje... koplytstulpio šventųjų veidai tragiškoje gaisrų šviesoje stebėjo karo nešamą siaubą. Prieš pat karo pabaigą į rusų kariuomenę buvo paimtas Elžbietos sūnus Pranas. Dienas ir naktis motinos širdis maldavo koplytstulpio šventųjų globoti ir saugoti jos sūnelį...
O tuo metu kareivis Pranas jau dalyvavo Berlyno šturme. Tas mūšis buvo baisus – kareiviai aplink krito kaipm žolė šienapjūtėje. Bet Pranas buvo gyvas.
„Globok ir saugok, Dieve, mano sūnelį...“ – maldavo Elžbietos širdis.
Paskutiniame karo mūšyje tūkstančiai kulkų skrido į kovojančius karius. Viena pataikė į Prano širdį. Gulintį vaikiną surado sanitarai – dar gyvas. Nutempė pas medikus. Tie savo akimis netiki: kulka pataikė į širdies audinį, bet širdis dirba... Kareivis gyvas. Ilgai jį gydė ir stebėjo tokį stebuklą gydytojai. Grįžusį Praną sutiko visa giminė prie to paties koplytstulpio...
Vėl meldėsi ir dėkojo Elžbieta visiems koplytstulpio šventiesiems, puošė jį gėlėmis lyg kokį stebukladarį.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Karas tuo nesibaigė. Jis tęsėsi Lietuvos miškuose. Kaimuose vyko naktinis karas. Sukilo lietuvis prieš lietuvį... Vieni nuėjo į mišką... Kiti norėjo gyventi ir arti žemę... Dieną atvažiuoja ginkluoti stribai – ieško, šukuoja visur. Naktį ateina ginkluoti žmonės iš miško.
Vieną rudens naktį 1944 – iais buvo iššaudyta Jurų šeima – iš karto keturi karstai. Sena močiutė, jos dukra Paulina ir jaunutė Marytė su vyru.
Kaimo koplytstulpio rūstūs veidai stebėjo draskomus žmonių likimus ir tylėjo...
Naktį buvo žudoma, dieną – vežama į Sibirą...
Elžbieta karštai meldėsi koplytstulpio šventiesiems: „Globokit ir saugokit mūsų gyvenimą. Globokit ir saugokit mūsų vaikus. Dieve gailestingasis, duok mums ramybę...“
Koplytstulpis stovėjo kaimo pakraštyje, o gyvenimas tekėjo sava vaga...
Ėjo metai. Kartą atvažiavo į Lyduokius pas Baškauskus iš sostinės žinomas dailininkas Boleslovas Motuza – Motuzevičius. Pamatė Griežionių koplytstulpį ir apstulbo – tokio grožio ir taip gerai išsaugoto bei prižiūrėto koplytstulpio jis dar nematė. Tuomet pakėlė ant kojų sostinės meno žinovus, paminklų apsaugos inspekciją, žurnalistus. Važiavo visi fotografavo, matavo, užrašinėjo... Apie Griežionių koplytstulpį pradėjo daug rašyti spaudoje. Prie jo buvo prikalta metalinė lentelė: „Liaudies paminklas. Saugomas valstybės“.
Seniai mirė Gabrielius ir Kazimieras. Mirė ir gražuolis ulonas, puikus žmogus Julijus. O jo žmona – gražioji Elžbieta – nugyveno ilgą gyvenimą. Iki pat mirties ji rūpinosi globojo Griežionių kaimo koplytstulpį. Moters veidas ir rankos, kaip to medžio kamienas, buvo išraižyti bėgančio laiko ir prabėgusio gyvenimo raukšlėmis. Jos sūnus, buvęs kareivis Pranas, iki šiol su kulka širdyje gyvena Ukmergėje.
Visa tai, kas čia yra parašyta Anatolijus Stiško sužinojo iš senesniųjų žmonių ir pačios močiutės Elžbietos. Į norą pasirūpinti koplytstulpio likimu ji atsakė: „Kol aš gyva, tegu stovi jos ramiai. Jis man – bažnyčia ir viltis, viso gyvenimo prisiminimas. Jis – liudininkas.“
1994 metais močiutę Elžbietą Katinienę sveikino artimieji ir „Gimtoji žemė“ 103 metų jubiliejaus proga. O kitais metais ji mirė.
Koplytstulpį reikėjo būtinai kai nors gelbėti. Vieną kartą, tarsi žaibas, blykstelėjo mintis: dabar Lyduokių apylinkėje, Nuotekų kaime, gyvena du broliai – Stasys ir Rimas Zinkevičiai. Jie – geri liaudies menininkai – medžio drožėjai, puikūs lietuviškų koplytstulpių meistrai.
Prieš 100 metų gyveno ir dirbo Gabrielius bei Kazimieras. Dabar gretimame kaime – vėl du meistrai broliai Stasys ir Rimas.
Kas tai – atsitiktinumas ar Dievo valia? Tai likimas, tai prasmė!
Dailininkas sumanė, kad reikia padaryti tikslią koplytstulpio kopiją. O atlikti tai turi tik šie du broliai – Stasys ir Rimas Zinkevičiai.
Anatolijus Stiško dėkoja Vilniaus ir Ukmergės valdžiai, kad jie suprato ir pritarė šiai minčiai. Taip pat kraštotyros muziejui, paminklosaugininkams ir Lyduokių mokyklos muziejui už pagalbą renkant ir studijuojant gausią medžiagą, kad būtų galima atstatyti prarastus ir išnykusius koplytstulpio fragmentus. Dabar jis iš naujo atstatytas toks, koks buvo iš pat pradžių. O senasis atiduotas saugoti į kraštotyros muziejų.
Širdis pilna dėkingumo mūsų tėvams, mūsų bočiams už tą palikimą, kad galėtume giliau jausti, žinoti ir mylėti. Tai ir yra mūsų lobis, mūsų istorija ir gyvenimas.
Ir stovi kaimo pakraštyje koplytstulpis, išdrožtas ir ąžuolo ir gausiai papuoštas skulptūrėlėmis.
Gyvenimas eina sava vaga. Gyvenimas tęsiasi.  
Lankytojai:2595
Reitingas: (10 vertintojai)
Sukūrimo data:11/17/04
Paskutinieji pakeitimai:11/17/04
Įvertinkite šį straipsnį:
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Impressio eJournal © 2019 UKMERGĖS JONO BASANAVIČIAUS VIDURINĖ MOKYKLA Perjungti į Bibliotekos lygmenį