Želvos krašto etnokultūros pėdsakais
Content
eJournal comments
Information page
Enter editor's office

Users on-line: 24 (0 logged)
Show picture in original size.
Šv. Mišias aukoja Želvos parapijos klebonas Petras Avižienis



Šventė, pakvietusi rimčiai ir susikaupimui


Kaip ir kiekvieną žalią ir šiltą birželį, neseniai Želvos parapijos Skuolių šv. Antano Paduviečio koplyčioje buvo švenčiami tradiciniai šio šventojo vardo atlaidai. Tiesa, šįkart tai buvo neeilinė šventė – kartu buvo minimos ir Skuolių koplyčios gyvavimo 160 – osios metinės. Šios šventės organizatorius ir įkvėpėjas – Želvos parapijos klebonas Petras Avižienis, šiame krašte besidarbuojantis  septyniolika metų.
Atrodytų, tai nedidelis laiko tarpas, tačiau jame sutelpa daug prasmingų, ypatingą šviesą skleidžiančių darbų. Pirmasis jauno kunigo, dzūkų krašto vaiko  (o kilęs jis iš  Alytaus apylinkių) žingsnis buvo žengtas būtent apleistos Skuolių koplyčios link. Ir greitas jaunatviškas sprendimas – prikelti iš užmaršties, atstatyti. Padedant geros valios žmonėms, tai padaryta gana greitai - 1989 metų pavasarį ir vasarą. 1989 m. birželio 13 d. – jau iškilminga procesija su naujai tapytu šv. Antano Paduviečio paveikslu, lydima puošnaus arklių kinkinio ir raitelių, iš Želvos bažnytėlės pajuda Skuolių link. Šiandien Skuolių šv. Antano Paduviečio koplyčia, išpuošta, papildyta naujais architektūriniais akcentais, su atgaivinta praeitimi, pasitiko didelį būrį želviškių, šventos procesijos dalyvių, šio krašto žmonių, kurių gausus dalyvavimas įrodė šios šventės reikšmingumą ir reikalingumą. Puiki vasariška diena, altorius, išpuoštas gausybe kvepiančių Želvos parapijiečių suneštų gėlių, prasmingas atlaidų svečio – Vievio parapijos kunigo Romualdo Šalčiūno - pamokslas – šios šventės akimirkos dar ilgai nebus pamirštos jose dalyvavusių. Dėkodamas visiems, padėjusiems seniau ir dabar, ruošiantis 160 – ųjų koplyčios gyvenimo metų jubiliejinėms iškilmėms, kunigas P.Avižienis nepaminėjo tik paties svarbiausio žmogaus – savęs, tik jam niekas nedėkojo, nors puikiai visi žino, kieno nuopelnas - šis atgaivintas architektūros statinys.
Regėdamas iš tolo baltai šviečiančią atgaivintą Skuolių koplyčią, negali nepaminėti ir kitų gražių bei prasmingų Želvos parapijos klebono darbų. Atvykęs į Želvą Atgimimo metais (1989 – aisiais), jis čia uždegė šviesų žiburėlį, kviečiantį burtis, kurti, veikti.
Jaunam kunigui rūpėjo mūsų krašto praeitis, istorijos teisingumas, todėl dar vieną sumanymą – įamžinti rezistencijos dalyvių kančią – jis įgyvendino su architektu Henriku Šilgaliu, sukūrusiu Baltąjį kryžių partizanų palaikų išniekinimo vietoje - senoje Želvos žvyrduobėje, pietiniam miestelio pakrašty. Tai buvo prieš 16 metų, 1990 – aisiais.
Kalbant apie šio kilnaus žmogaus darbus, reikia vardinti daugybę datų ir sumanymų: 1994 metų spalį kunigas P.Avižienis leido pirmąjį parapijos laikraštėlį ,,Želvelė”, kuriuo prikelia iš užmaršties Želvos krašto istorinę atmintį, kalbina įdomius žmones, kelia dabarties problemas, pažvelgia į Želvą jos svečių akimis. Netrukus atsiranda ,,Želvelės” ,,kūdikis” - ,,Jaunimėlis”. Ir ačiū mūsų kunigui, kad jis buvo su jaunimu: dažnai užsukdavo į mokyklą, subūrė vaikų chorą, įkūrė Vaikų ir jaunimo centrą.
Klebonas priėmė vaikus į savo namus – senuosius, kuriuos ,,gavo” iš valdžios, vėliau – ir į naujuosius, ne itin prašmatnius, kuriuos pats statė... Jis tikėjo, kad čia vaikai tobulės, augs dvasiškai, ugdys jaunus talentus, prasmingai leis laisvalaikį.
Kunigo dėmesio sulaukė ne tik jauni, bet ir seni parapijos žmonės: tik jo rūpesčiu Želvoje įkurti senelių namai, kurių gyventojai visada jaučia jų namų įkūrėjo ir globėjo dėmesį bei paramą ir dėl to dėkingi.
Ir dar daug kitų darbų: parapijos ,,Carito” įkūrimas, senųjų kapų sutvarkymas, Tūkstantmečio kryžiaus ,,Kenčiantiems, kentėjusiems, kestėsiantiems” sukūrimas, Vilties koplytstulpio atsiradimas būsimųjų Parapijos namų kieme ir be galo didelis darbas bei rūpestis iš griuvėsių statant Parapijos namus – mūsų kunigo viltį suburti po vienu stogu mažus, jaunus, senus.
O savo parapijos kunigą regime vis skubantį, bėgantį, pamirštantį save, tik visada suspėjantį: išklausyti seną, ligonį, pasidžiaugti  kitų prasmingais darbais, pritarti geram sumanymui, pašventinti naują kryžių ar senus kapelius, sudalyvauti rengiamoje kaimo švenėje. Tik pailsėti laiko kažin ar belieka...
Kitas gal norėtų, kad kunigas užėjęs prisėstų, taurelę išgertų, nerūpestingai pasišnekučiuotų apie kasdienius dalykus ir taip būtų panašesnis į kitus.
O mes, paskendę savo kasdienybės darbų ir rūpesčių sūkury, įsigilinę į buitį, gal ir ne visada suprantam mūsų kunigo entuziazmą, jo aukojimąsi, nekasdienius, prasmingus pamokslus, kuriais iš tiesų tiek daug svarbaus mums norima pasakyti.
Į padėką mūsų klebonui reikėtų sudėti gražiausius žodžius. Bet tegu būna vienas – svarbiausias – DĖKUI. Už prasmingus darbus, už tikrąjį meną Želvoje, už gražias svajones ir jų siekimą, už gerumą, atjautą ir meilę. Už atvirumą, už ypatingą Maldą.
,,Daug kur dalyvavau Šv.Mišiose, bet Želvoje jos kitokios, ypatingos. Tai kalbėjimas į žmogaus sielą ir širdį”,- kadaise sakė ,,Respublikos” žurnalistė Danutė Šepetytė, buvusi želviškė, didelę pagarbą ir padėką jaučianti mūsų kunigui Petrui Avižieniui.
Ir mes – su ja. Prie mūsų ,,Dėkui” – ir palinkėjimai: kad nepritrūktų sveikatos ir kantrybės geriems dabams, ir gražių svajonių, ir gerų žmonių aplinkui. Telydi šį mūsų kilnų žmogų Visagalio palaima.


Rasa Povylienė, Želvos vidurinės mokyklos mokytoja
Show picture in original size.
Atlaidai Skuolių šv. Antano Paduviečio koplyčioje
Visitors:3415
Rating: (7 evaluators)
Date created:02/03/08
Last change:02/08/08
Rate this article:
No comments posted yet.
Impressio eJournal © 2018 Želvos krašto etnokultūros pėdsakais Switch to Library level