AGAPE
Turinys
Žurnalo komentarai
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 1 (0 registravosi)
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Onė Baliukonytė - poetė, atėjusi iš savo vaikystės tolimame Dzūkijos kaime, sunkiu skurdaus pokario vaiko gyvenime laimingai išgyvenusi ankstyviausia ir esminę žmogaus būties poeziją - draugystę su medžiu, gėlė, lauku, pieva, pavasario polaidžiu, pirmuoju sniegu. Būtiškos tiesos gamtoje atsiveria paprastai ir aiškiai. Įdėmiai į gamtą žiūrintį ir įsiklausantį jos moko atvirumo ir kalbos su savimi. Tos pamokos tęsiasi ir tada, kai nebelieka nei tos vienintelės prakalbinančios vietos, nei kasdieninio matymo nežiūrint. “Ką įsiurbei su motinos pienu, išgirdai iš jos lūpų, pirmą kartą atradai kaip koki to paties kasdieninio žodžio stebuklą - tavyje jau visam laikui. Kaip ir tėviškės gamta: laukas, pieva, medis, akmuo, menkiausia žolelė iš gimtojo kiemo…”. Ta būtiškai išgyventa vaikystės poezija tampa ir kūrybos podirviu. Eilėraštyje “Sparnas, artėjantis delnas…” (rink “iš kelio dulkių”) sakoma: “dar pakuždėtų menkiausia žolelė iš gimtojo kiemo“.
   O.Baliukonytės eilėraščiuose, pradedant pirmuoju rinkiniu (“Laukinės vaivorykštės”, 1971), gyvenimo tiesa nėra duota, ji amžinai ieškoma, pradedant klausimu: “Kas tu esi, gyvenime?”. Bet kaip sunku į šį būties klausimą atsakyti išdidžiais žodžiais, kurių reikalauja klausimo rimtis ir kuriuos siūlo klasika,- pirmiausia V. Mykolaitis - Putinas, vienas didžiausių poetės autoritetų. Bet per XX a. Poezija plaukia ir “Rembo prakeiktas Girtas Laivas”, pilnas veidų - kaukių, poeto mūza ir naivi ir nekalta mergelė, ir prostitutė (“Mūzos”). Dar viena neišskiriama ne tik kūrybos, bet ir žmogaus būties priešprieša.
   “Viltis” - antrasis rinkinys, išėjęs tik po penkerių metų (1976), pažymėtas lemtingos tylos, neaplenkiančios nei vieno tikro poeto. Gyvenimiškųjų ir poetinių principų formavimosi knyga, ne vienam poetui pažystamo peržengiamo slenksčio knyga.
   O. Baliukonytės lyrikoje žmogus tarsi eina prieš save, netgi prieš savo trumpą laimę. Švelnus ir drovus jausmas slepiamas - jame nėra jėgos, pasirinkimo, apsisprendimo, net kaip savotiško iššūkio, pasipriešinimo vienai ar kitai situacijai. Drovumas, švelnumas kaip ir įprastas, savaiminis gamtos gražumas, tarsi specialiai perbrėžiamas tamsesne, skaudesne, labiau likimo linija: “Ir skleidžiasi gėlės, jau pasmerktos mirti” (“Bodleriškasis”); “Taip žydi rugiai nesėti ant iliuzijų kalno” (“Žaidimai”); “Saulėgrąžų laukai juodi ir nykūs…”
   Rinkinys “Iš kelio dulkių” vienas geriausių pastarojo metų lyrikos knygų, išsiskiria ir aistringumu - jausmų intensyvumu, aistringu etinės žmogaus tiesos ieškojimu. Aistra, kaip neatšaukiama būtinybė, kaip didžiausia vidinė jėga, sujungianti žmogaus dvasią su pergyvenimo gelme, yra O.Baliukonytės lyrikos autentiškumo pagrindas, motyvas ir kriterijus. Apskritai O. Baliukonytės lyrikoje kuriamas savitas metalo ir mineralų įvaizdžių klodas. Liudydamas poetinio pasaulio ir jo raiškos vientisumą, kaip autentiškumo pagrindą, šis klodas skirsto pagal bendrąjį dvivertiškumą (ten - čia, namai - namie, paukščio plunksna - skruzdėlės lažas): vienoje pusėje - akmenys, stiklas, nuolaužos, smėlis, dulkės, asfaltas, kitoje - smaragdas, perlas, ametistas, krištolas, sidabras, auksas…Naujausiuose eilėraščiuose (“Tėve mūsų gyvenime”) dar - marmuras, deimantas…Tos priešpriešos kartais yra pernelyg vienareikšmės - buities bevaisis smėlis supriešinamas su violetiniu sielos ametistu (“ Tik ametistas…”). Savitos dvasios metaforos (“džiaugsmo spiritas”, “aistros vitaminas”, “deimanto žaibas”) atsiranda iš atkakliai poetės ieškomos išorinio ir vidinio gyvenimo jungties. Ne visada ji pavyksta - koks “išprotėjęs vilkdalgis” (“Nešuos kaip žiburį…”) yra pertemtas, tik išoriškai dramatizuotas. Nedramatizuoti dramatiško - tai O. Baliukonytės poezijos ir poetinės technikos galimybių vertas siekis. Išdidumas yra asketiškas, jo negalima ornamentuoti.
   Meilės, kaip likimo, kaip vienintelės lemties, supratimas. O.Baliukonytės lyrikoje neatskiriamas nuo moteriškumo ir nuo poeto pašaukimo. Giliausiuose, gal sąmoningai ir nesuvokiamuose kloduose, moteriškumui tarsi priešinamasi - poezija yra vienintelė visiems - be nuolaidų.
Žmogus yra tvirtas jei sąmoningai apriboja savo pasaulį, saugodamas jo esmę - “jam skirtą giesmę”.
   Apibendrindami galime teigti, jog O.Baliukonytės lyrikos kontekste yra savitas žmogaus skirties kietumo atspalvis - gyvenimo programos atspalvis. Pro jausmų sumaištį, pro svaigę aistros beprotybę, pro silpnumo akimirką jos lyrikoje brėžiasi išdidumo, dvasios stiprybės, ištikimybės žmoniškumui idealai - ta spindinti meno klasikos viršūnė, į kurią žmogus turi stiebtis gyvendamas ir kurdamas.

Vilgailė Purlytė ir Edita Osipovaitė

Lankytojai:1344
Reitingas: (4 vertintojai)
Sukūrimo data:05/27/04
Paskutinieji pakeitimai:05/27/04
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Impressio eJournal © 2019 AGAPE Perjungti į Bibliotekos lygmenį