Šančių vidurinė mokykla
Turinys
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 3 (0 registravosi)
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Šiais mokslo metais dalyvaujame tarptautiniame SOCRATES COMENIUS projekte
,,PER PAŽINIMĄ Į TOLERANCIJĄ”
Mūsų mokyklos 21 mokino ir 5 mokytojų grupė lankėsi Turkijoje, Usake.
Balandžio mėnesį laukiame svečių iš Turkijos.
Skaitykite Justinos Dirsytės kelionės dienoraščio ištraukas.


Apie sieną
Vos tik pasiekus pačią pirmąją (pirmąją, nes tokių sienų-postų buvo mažų mažiausiai penkios įvažiuojant į Turkiją) sieną smarkiai juntamas turkiškas mentalitetas. Dar norėčiau pabrėžti valandą - buvo nei daug, nei mažai – šešios valandos vakaro. Tarp mūsų sklandė žinia, kad septintą valandą autobusas turėjo sustingti 8 valandoms. O iki artimiausio sustojimo taško Ederne liko irgi valanda. Suprantama, mes kiek atsilikom nuo grafiko. Man tai tas pats. Aš tik savanaudiškai pasiilgau dušo. Juste, gėda. Ieva pamačius pasienietį išpūtė akis ir pasakė, kad nenustebtų, jei mes čia užsilaikytume ir iki ryto. Mes, žinoma, nebuvom labai patenkintos tokia mintimi, tad tylėjom. Dėdė buvo tikrai ne draugiškų veido bruožų. Nežinau, kam versti kaltę, gal spalio dvidešimt devintai dienai? Kodėl? Na.... šiandiena gi A.K. Atatiurkas reformavo senąją kalifatinę Turkiją ir ją modernizavo. Tai mes pataikėm važiuoti siena būtent šiandien. Pasieniečiai atrodė įsiutę. Laikas mums į sąjungininkus netinka. Jo nėra.
Pirmas kazusas – vizos. Kasininkė nemokėjo jokios kitos kalbos tik turkų. Įspūdis ne koks, jei jau jie taip veržiasi į ES, tai gal jau pats laikas? Nesakau, kad visur, bet prie sienos.... nagi derėtų tikrai.... galiausiai pasitelkus į pagalbą anglų kalbą praktikuojantį turką mums pavyko.
Antras minusas – eilė. Nežinau, ką tenai jie daro su autobusais, bet viename užtrunka apytikriai apie pusę valandos. O autobusų gal penki. Valanda ištirpo greitai. Mums nuspaudė užpakalius. Mums niekas nieko nesakė. Jiems irgi niekas nieko nesakė. Turiu mintyje, nesakė to, kodėl mes stovim ir praleidžiam kitus autobusus. Tarkim tuos, kurių numeriai buvo turkiški. O mes kažin ko laukėm ties antruoju postu. Gal, kaip kad Ieva sakė, – rytojaus.  Pagaliau kažkas pasiūlė eiti laukan. Na einam, tai einam. Visi išsigrūdom laukan. Vaikštom, žaidžiam žaidimus, spardom kamuolį, stovim... aišku, kad toks džiaugsmas ne galėjo tęstis amžinai. Ne, kur tau.. atėjo piktas pasienietis ir liepė dingti jam iš akių. O mes? Ką mes? Mes nieko... ir dingom. Autobuse. Vėl. Nuobodūs žmonės tie pasieniečiai. Nejau jie mano, kad mūsų užpakaliai betoniniai? Gerai, tegu sau mano.
Jau prastovėta apie penketą valandų. Aplinkui klaikūs vaizdai. Šunys, skardinėse šiukšliadėžėse deginami turistų (ir ne tik) įsivežami daiktai, ardomos mašinos, kratomi daiktai, vedami žmonės. Aikštelė didelė. Joje gal apie 30-40 autobusų, kurie visi iki vieno yra vienaip ar kitaip apžiūrimi. Mums pasisekė labiau ir aikštelėje jau neužsibuvom. Tada kažkoks dėdė palydėjo iki paskutiniojo posto. Poste pasirodė, kad mes nesusimokėjom kažkokio mokesčio. Grįžom atgal. Susimokėjom.
Turkija
70 km iki Edirne. Aš tikrai nežinojau, kad prie sienos galima praleisti tiek laiko. 24:00 jau tikrai turėsim raktus nuo savo kambario. Užsirakinama ir viskas, kas vyks už uždarų durų, bus paslaptis kursuojantiems koridoriumi.
Viešbutis pasiektas. Raktas gautas. Liftu pakilta. Užtat į kambarį neįeita.
Pagaliau atrakintas kambarys. Dušas. Lovos. Veidrodžiai. Pro langus raudonai pasidabinęs Ederne. Juk dieną buvo švęsta. Dar matosi baras. Jame vien tik vyrai. Moterys namuose. Išskalbė kojines, padarė valgyti, paguldė vaikus ir pačios laukia vyro grįžtant.  Europietės tikriausiai pyktelėtų, bet Ieva man sako, kad į dušą galiu eiti pirma. Ir aš užmirštu raudonas gatves, fontanus, mečetes, vyrus, moteris. Einu ten, kur vanduo. Einu į vandenį. Ir vėl neišsiskirsiu iš aplinkos. Nes akys neklauso. Čia jausminė „ Sultan‘s Hotel“ pusė. Galvoje vėjas. Ausyse „ zzzzzz“. Akyse Juodoji jūra, druskingas vanduo.
Įmygis.
2006-10-30
Viešbučiuose man mažiausiai patinka rytas. Nes keltis visada apie aštuonias, o miegot nueinam mes vis tiek vėlai. Man apskritai anksti atsikelti problematiška. O jei dar pusrytis nevykęs.... o jis buvo labai nevykęs, tai eikit jūs sau. Aš kiaušinio nevalgau...ir daržovių nėr..
Išvykstame. Liuks. Oras ne koks. Šlapia. Ne visai liuks. Perriedam tiltą, kuris jungia ir skiria Europinę dalį nuo Azijinės. Liko tik šeši šimtai kilometrų ir mes jau vietoje. Tik toks mažas atstumas. Važiuojam. Vakare Turkų šeimos. Dabar – autobuso publika.
Pravažiuojam miestus ir miestelius. Primena tą pasaką apie skraidantį kilimą ir džinus. Nes kilimai plevena pavėjui. Nameliai spalvingi. Sienos iš mozaikų. Mečetės. Imamai, penkis kartus dienoje šaukiantys maldai. Kalnai. Užgultos ausys. Viskas kaip per Travell kanalą. Euforija. Darganoje dienoje. Gęstančioj, temstančioj. Fone, vos ne vos, girdžiu Moby. Sako : „ This is good bye.“. Primena. Prisimenu. Pasiilgau. Lauryno. Nors čia jau visai atskira tema. Neplėtosiu.
Namai dešimčiai dienų – Ušakas.
2006-10-30 – 2006-11-08
Naktis. Mes vis nerandam. Keletą kartų sukinėjomės. Paskui nusprendėm važiuoti tiesiog tiesiai. Nekaltinam vairuotojo. Kartoju - naktis. Visi kalbam apie tai, kokie bus turkai. Plačiai išgarsėjęs jų svetingumas, pagarba tėvui, vaikų priklausomybė nuo tėvų, vyriškasis kultas, pamaldumas. Bet tikriausiai nesuvoki situacijos taip aiškiai, kol nepamatai savo akimis iš beprotiškai arti. Žiūrėsim.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Matom mokyklą. Autobusinės kapsulės keleiviai nuščiuvę. Turkai iš toli atrodo kaip būrys čigonų. Plačiai išsišiepusių čigonų. Viduje įsivyrauja šurmulys. Visi galvoja, kas dabar bus. Kam kas atiteks.
Išlipimas su šypsniais. Visus mus kaip avinukus suvaro į aktų salę. Mes susėdam ir toliau šurmuliuojam. Baisu ištiktųjų. Niekas nenori gauti „lievos antrosios pusės“. Taigi laukiam. Ateina anglų kalbos mokytojas. Pradeda pranešinėti, kas su kuo, kas kam atitenka.
Aš išeinu su mergaite ir jos tėčiu. Paskutinė iš mūsų keturių gavusi porą. Paklausiu „ How are you? „. Ji nusišypso ir atsukus į tėtį pila kažką turkiškai. Iš intonacijos supratau – pasisekė, nekalbanti angliškai. Liuks. Dešimt dienų turkų šeimoj, nekalbančioje angliškai. Skamba linksmai. Man įdomu, kaip nusisekė Ievai, Jolitai ar Martynai.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Lankytojai:3475
Reitingas: (26 vertintojai)
Sukūrimo data:02/04/07
Paskutinieji pakeitimai:02/27/07
Įvertinkite šį straipsnį:
PavadinimasAutoriusAtsakymaiPaskutinysis atsakymas
Kas toliauskaitytoja002/15/07
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Impressio eJournal © 2021 Šančių vidurinė mokykla Perjungti į Bibliotekos lygmenį