Kauno Juozo Urbšio vidurinė mokykla
Turinys
Žurnalo komentarai
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 2 (0 registravosi)
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Tepiešia vaikas „savo“ vabalą
Suaugusieji sugeba sukaupti valią ir, nepaisydami nuotaikos, atlikti vieną ar kitą darbą. Vaikas piešia tik tada, kai tam nusiteikęs – tada mintis ar nuotaikas išlieja piešinyje. Lygiai taip atėjus įkvėpimui sukuriami geriausi profesionalų dailininkų kūriniai. Analizuojant žmogaus prigimtį, atkreiptas dėmesys į kūrybos ir raiškos instinktą – tai įgimtas potraukis į meną. Nesvarbu, kaip tai pavadinsime – instinktu, prigimtine savybe ar kūrybine kibirkštėle. Kiekvienas esame nepakartojamas individas, vienintelis ir tą savąjį „aš“ kūryboje išreiškiame per jausmus, nuotaikas, per savąjį pasaulio suvokimą. Atlikome eksperimentą. Visi vaikai piešė tuos pačius daiktus: geltoną su ornamentais ąsotį, sudžiūvusias gėlytes, languotą medžiagą po ąsočiu ir vienspalvį foną. Tačiau vaikų piešiniai išėjo skirtingi, nes mažieji skirtingai mato pasaulį. Vienas, emocijų skatinamas, nupiešė fone paukštelius, kitas gėlytes, trečias taškučius, dar kitas išbandė spalvas. Skirtingi ir ąsočiai, ir languota medžiaga. Ir spalvos! Kokias skirtingas spalvas mato vaikai. Kokios skirtingos gėlės ąsotyje. Tai rodo, kokie skirtingi mes esame. O kūryba – tai sielos raiška. Ranka, priklausomai nuo mūsų vidinio „aš“, vedžioja popieriuje linijas, parenka formas, spalvas.

Vaikų vaizduojamąją veiklą lemia poreikis išreikšti savo įspūdžius, jausmus, nuotaikas. Visi žymūs pasaulio pedagogai pripažįsta, kad vaikui yra įgimtas noras piešti, vaizdų ir formų kalba pasakoti, ką matė ir išgyveno. Išsaugoti šį norą, puoselėjant kūrybinius sugebėjimus, yra vienas svarbiausių ir sudėtingiausių uždavinių. Mokytojas turi pažinti vaiką ir sudaryti sąlygas natūraliam jo meninės raiškos ir kūrybos tobulėjimui, šalinti pasitaikančias psichologines kliūtis, t. y. baimę, nepasitikėjimą savimi. Mokykla privalo sudaryti sąlygas kiekvieno vaiko meninei saviraiškai, kūrybinio originalumo ugdymui.

Jautriems, turtingos patirties vaikams užteks vien įkvėpimo dirbti. Su kitais vaikais reikia pakalbėti, priminti, pasiūlyti įsivaizduoti, žadinti jų fantaziją, jausmus. Pasiūlius temą, labai svarbu pasikalbėti su mokiniu ir taip pažadinti jo vaizduotę, paskatinti fantazuoti.

Daile lavinamas pastabumas, suvokimas, gebėjimas ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti, analizuoti.

Dailės gramatiką galima vienaip pateikti šešiamečiui ir visiškai kitaip šešiolikmečiui. Lipant kūrybos laiptais spiralės principu, grįžtant prie to paties termino, kompozicijos ar spalvų teorijos pagrindų, vaikas vis giliau supranta ir įvaldo šį procesą.

Kurdamas dailės kūrinį, dailininkas ieško piešiamų elementų tvarkos, kuri įtaigiausiai atskleistų jo kūrinio mintį, idėją. Vaikai kuria spontaniškai, vidinių jėgų skatinami. Jie sugeba intuityviai pasirinkti ir keisti komponavimo būdą pagal nuotaiką. Tačiau tai daro nesąmoningai, patys to nesuvokdami. Todėl mokytojas turi atkreipti vaiko dėmesį į jo piešinio originalumą, pavykusią kompoziciją parodyti kitiems, atkreipti vaikų dėmesį į kitus komponavimo būdus, paaiškinti kitų kompozicijų pranašumus. Svarbu kiekvieną pamoką priminti vaikams apie kompozicijos kalbą. Kompozicija kūrinyje – linijų, spalvų, formų jungtis, tvarka. Būtina atkreipti vaikų dėmesį, kaip įvairūs kūrinio elementai, kintant formoms, dydžiams, spalvoms, linijoms, padeda sukurti vis kitą nuotaiką, sureikšminti vieną ar kitą veikėją, detalę. Naudinga patyrinėti dailininkų kūrinius, aptariant, kaip kartais negalima pajudinti nė vieno kūrinio elemento nepakeičiant visumos. Paaiškinti vaikams, kad kompozicija – tai meno kūrinio struktūra. Kiekviena forma, linija, spalva išdėstomos taip, kad mažiausia detalė padėtų perteikti mintį. Tačiau nederėtų vaikų mokyti, kaip komponuoti vieną ar kitą temą. Jausdamas mokytojo dėmesį, vaikas įgis pasitikėjimą savimi. Jis ieškos savito sprendimo, originalios kompozicijos. Tuo jo kūrinys taps įdomesnis ir vertingesnis.

Visiškai natūraliai galima pereiti prie perspektyvos pavaizdavimo. Kurdami dideles kompozicijas, vaikai susiduria su peizažo, panoramos pavaizdavimo problemomis. Tai tolyn einančios gatvės, didelės erdvės. Būtina paaiškinti perspektyvos dėsnius, tačiau kūrybos procese palikti galimybę rinktis individualų sprendimą. Kartais vaiko kūrybinius poreikius patenkina dekoratyvus, plokštuminis formų išdėstymas, arba kiliminis piešinio pateikimas, nesant pirmo, antro ar trečio plano, išlaikant jų lygiavertiškumą. Mokytojas neturėtų suniveliuoti vaikų kūrybos, bet palaikyti įvairovę, išsaugoti kiekvieno vaiko savitumą, kūrybinį originalumą.

Paaiškinti reikėtų apie šviesokaitą, t.y. šviesos ir šešėlio santykį. Iškilus problemai, mokytojas padeda mokiniams pamatyti, kokį didelį vaidmenį, išryškinant formą, vaidina apšvietimas. Tai turėtų būti aiškinama profesionaliai, pasitelkus žymių dailininkų darbų reprodukcijas, jas aptariant. Dirbdamas vaikas pats pasirenka savo kompoziciją, vieną ar kitą išraiškos priemonę. Tokiu būdu vaikas ugdomas kaip asmenybė, plečiamas jo akiratis ir drauge paliekama erdvė kūrybiškumui.


Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Labai reikšminga vaikų kūryboje yra spalva. Pradinukai intuityviai nustatys, kurios spalvos „draugauja“, kurios „pykstasi“, kuri spalvinė gama linksma, kuri liūdna. Tereikia sudaryti sąlygas eksperimentuoti maišant spalvas, jas tepant, intuityviai spalvomis išreikšti džiaugsmą, liūdesį, pyktį. Individuali patirtis veiksminga. Mokytojas neturėtų leistis į teorinius samprotavimus, bet leisti patiems vaikams rasti teisingus sprendimus. Paveiksluose spalvomis kuriamos, išryškinamos formos. Tačiau būna taip, kad pačios spalvos tampa pagrindiniu paveikslo elementu. Tuomet forma netenka didesnės reikšmės. Spalvų pasaulis toks turtingas, kad savaime gali išreikšti jausmus, nuotaikas. Naudinga pasiūlyti vaikams sukurti nuotaikų ciklus abstrakčiomis formomis. Čia turime prisiminti, kad vaiko vaizduotė imli, įvairiapusiška, aprėpianti ir detales, ir sąlyginius vaizdus.

Labai svarbu vaikus supažindinti su spalvų gausa aplinkoje. Paklausus, kokios spalvos yra dangus, mokytojas sulauks atsakymo – mėlynas, o debesys – balti. Tačiau dangus ne tik mėlynas. Jis gali būti ir rausvas, ir gelsvas, ir violetinis, ir raudonas, o kur dar debesų spalvos. Visa tai vaikams reikia pateikti konkrečiais pavyzdžiais, nustatyti stebint. Žolė – žalia, bet kokio įvairaus žalumo... Kokie skirtingi augaliukai, kokių įvairių spalvų gėlytės. Kartais pieva tampa geltona nuo pienių žydėjimo, mėlyna – išsiskleidus žibutėms. Kokios spalvos medžio kamienas? Ne, ne rudas. Išėję į kiemą vaikai įsitikins, kiek daug spalvų ir atspalvių turi medžio kamienas: ir rusvas, ir violetinis, ir žalsvas. O kaip gražiai viena spalva įsilieja į kitą. Toks natūralus gamtos stebėjimas praturtina vaizduotę, drauge išplečia kūrybines vaikų galimybes.

Būtina įtikinti vaiką, kad jis gali nupiešti viską. Tereikia užsimerkti ir prisiminti, „pamatyti“. Mokytojas palyginimais gali padėti vaikams: kuo skiriasi kiškučio ir pelytės ausytės, kuo skiriasi uodegėlės, o kaip atrodo šuniukas? Nepajėgiančiam „prisiminti“, mokytojas gali padėti parodydamas daikto nuotrauką. Negalima rodyti kitų dailininkų piešinių ar piešti pačiam, tuo užblokuojant paties vaiko suvokimą. Vaikas turi piešti savarankiškai, vadovaudamasis intuicija. Tada jis tampa tikrai kūrybiškas, tada piešia „savo“ katytę, „savo“ debesėlį, „savo“ saulutę. Pamačius daugybę vabalų nuotraukų, aptarus bendras jų savybes, reikėtų leisti vaikams nupiešti „savo“ vabalą. Tada vaiko kūrinyje pradeda atsirasti tokios savybės kaip susisteminimas, apibendrinimas, pirmieji stilizavimo elementai. Piešiant daiktus iš pasakos, sapno ar kitos planetos, visiškai atsipalaiduoja vaiko fantazija –formos ir spalvos įgyja netikėtus rakursus. Kiekvieno vaiko piešinys tampa tikru atradimu. Mokytojas turėtų tai įvertinti kaip vaiko kūrybiškumą, fantazijos lakumą.

Dailininkai, kaip ir literatai, įspūdžiams sustiprinti naudoja tam tikras priemones. Taip atsiranda gėlės, didesnės už medžius, raudonas dangus, kiškienė su suknele. Vaikams to aiškinti nereikia. Jiems tai savaime suprantama. Vartydamas knygutę ir radęs žalią kačiuką, vaikas nepaklaus, kodėl jis žalias. Žaisdamas vaikas nesuabejos, kad pienės galvutė gali atstoti viščiuką, pirštinė – šuniuką, kepurė – laivelį. Taigi mokytojas turi puoselėti prigimtines vaikų savybes – atvirumą, jautrumą, nuoširdumą, kūrybiškumą.
Vita VOVERIENË
Kauno Juozo Urbšio vid. m-klos dailės mokytoja metodininkė
Lankytojai:1128
Reitingas: (4 vertintojai)
Sukūrimo data:02/24/09
Paskutinieji pakeitimai:02/24/09
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Impressio eJournal © 2022 Kauno Juozo Urbšio vidurinė mokykla Perjungti į Bibliotekos lygmenį