Kauno "Vyturio" katalikiška vidurinė mokykla
Turinys
Žurnalo komentarai
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 1 (0 registravosi)
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
SALOMĖJA NĖRIS IR MANO JAUNOS DIENOS
Diana Pauraitė, 12 kl. mokinė,
Kauno „Vyturio“ vidurinė mokykla
Kaunas
2006 m.

* * *
Šimtas  du įkvėpimai jaunystės...
Sėdžiu ant lieptelio. Nuleistos kojos panyra anapus veidrodžio ir vėl iškyla. Matau besikeičiančios formos savo veidą. Ruduo, žiema, pavasaris, vasara... Vasara, ruduo, žiema, pavasaris... Keičiasi veidas.
Žiema, pavasaris, vasara, ruduo...
Ar Tu kvėpuoji kaip ir aš? Jau devyniasdešimt penktą kartą įkvėpiu ir iškvėpiu sėdėdama čia. O Tu? Aš kvėpuoju Tavimi.
Jau devyniasdešimt šeštą kartą įkvėpiu. Neskubu iškvėpti. Mudvi abi laikinai tapome viena visata, vienu trupinėliu duonos riekelėje. Neiškvėpsiu. Man gera būti su Tavimi.
Iškvėpiu.
Devyniasdešimt septintą kartą įkvėpiu.
Nenoriu pasenti. O Tu ar nori? Ne. Tu nepasensi. Tu amžinai išliksi mano ir kitų širdyse jauna, vėjavaikė, ilgakasė. Kaip ir aš? Tu – tai aš, o aš – tai Tu. Mes vėl kartu devyniasdešimt aštuntą kartą.
Iškvėpiu.
Mintimis aš vėl su Tavimi. Žiūrėk ! Susikibusios rankomis mes stovime ant Paukščių Tako ir aptemusio dangaus fone stebim iš aukštai didelį skruzdėlyną. Ten mano namai. Matai? O čia - Tavo Tėviškė, tėvai. Žiūrėk ! Basa Tu bėgi per banguojančią lyg jūra pievą. Jaunystė Tavo plaukuose. Lyg ilgi stori siūlai jie apipina mano rankas, kaklą. Mes jaunos. Svaiginančios jaunystės dienos leidžia pasiklysti svajonėse. Žiūrėk ! Pro šalį plaukia menka valtelė... Visas manas svajas ji plukdo. Dažnai išorė klaidina. Kur Tavo burlaivis? Ne. Tavo svajos plaukia dar skurdesnėje valtelėje... , nes iš Tavęs dar daug ko reikia išmokti.
Aš geriu rasą nuo Tavo lapų. Palietus pirštu, ji virsta rašalu. Ar užteks jo jaunystės kvaituliui aprašyti? Tau užteko, nes jaunystė – tai Tu. Save amžiams palikai eilėse.
Tavo eilės – jaunystės raktas. Užraktas? Užrakink mane, kad niekada nepasenčiau. Noriu amžinai sėdėti ant šio lieptelio ir kvėpuoti Tavimi.
Devyniasdešimt devintas kartas... Šimtasis įkvėpimas... Mano veido forma vėl keičiasi.
Pavasaris, vasara, ruduo, žiema...
Metų laikai – tai mes, Salomėja?
Panardinu kojas anapus veidrodžio ir vėl jas iškeliu. Smalsu. Norisi pažiūrėti į besikeičiantį veidą.
Forma... Forma... Forma...
Apdainuokime šią akimirką, kol esame jaunos, nesvarbu, kad tokiomis būsime mes amžinai. Ši akimirka ypatinga, nes šimtas  pirmą kartą esame viena visata, vienas mažas trupinėlis duonos riekelėje.
Tu savo siūlais apraizgius mano rankas ir kaklą. Pinu vainiką ir metu jį į veidrodį. Žinau, nuplauks jis pas Tave, užsidėsi jį ant galvos, papuoši gėlėmis savo jaunatvišką šypseną.
Salomėja... Salomėja... Salomėja...
Tu vis klausi, kokia yra mano jaunystė. Aš atsakau, o Tu manęs vėl klausi. Lyg aidas kartoju.
Lyg aidas?..
Mano jaunystė, Salomėja, yra nerūpestingas vėjo glostymas mažyčių dobilėlių galvučių. Tai klystkeliai, kryžkelės, praradimai ir naujos amerikos. Mano jaunystė – meno paroda, pasibaigusi prieš penkias minutes. Tai sutemose paskendęs Atlantidos miestas, kuriame elektra srovena požemiais, rūsiais ir vandentiekiais. Mano jaunystė – šokolado plytelė, tirpstanti saulėje, gertuvė, pilna gaivinančio vandens dykumoj. Tai užnuodytas Rojaus vaisius, poilsis pavargusioms nuo vynuogių mynimo kojoms. Mano jaunystė – varnėnų aptemdytas gluosnis, audros sūkury nulaužtas stiebas, negyvenama sala robinzonams, šienas miško ėdžiose, avelių vilnos švelnumas, nukirpti plaukai ir ataugintos kasos. O mano jaunystė...
Salomėja, Tu -  mano jaunystė, aš -  Tavo jaunystė. Mano akys glosto Tavo eiles, lūpos dainuoja tik apie Tavo liūdną likimą. Prisiliesdama prie Tavęs aš tampu Tava dalimi. Tu vėl jauna. Mes jaunos.
Salomėja...
Noriu išmokti iš Tavęs džiaugtis jaunyste. Per dažnai savo vaikiškas dienas patupdau į ankštą narvelį, kur net kanarėlės nebegieda, pajutusios uždraustos laisvės ilgesį. Per dažnai liūdžiu ir prašau dangaus verkti smulkučiu lietumi. Tu vis mokai mane, jog kristi galima, bet reikia mokėti vėl pakilti.
Aš geriu Tavo jaunystės paslaptį, Salomėja.
Šiandien kaip niekada vaiski saulė. Jos spinduliai blyksi sulig kiekvienu veidrodžio virptelėjimu. Kas anapus jo?
Salomėja... Salomėja...
Duok man ranką. Kilkim vėl abi ir likime stovėti Paukščių Take. Amžinai.
Šimtas antrą kartą įkvėpiu Tavęs, Salomėja. Įkvėpiu jaunystės.
Būk mano Beatriče. Lai veda Tavo eilės jaunystės takeliais taip, kaip Dantę ji vedė Skaistykla ir Rojumi.
Iš rankų tyčia išslysta plona knygelė. Saulė vėl blykstelėjo apvaliame rate. Keli purslai užtiško man ant veido.
Kas anapus veidrodžio?
Tu. Dabar amžinai Tu, Jaunyste.
Lankytojai:1130
Reitingas: (9 vertintojai)
Sukūrimo data:09/12/07
Paskutinieji pakeitimai:04/10/08
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Impressio eJournal © 2021 Kauno "Vyturio" katalikiška vidurinė mokykla Perjungti į Bibliotekos lygmenį