SANTARA
Turinys
Žurnalo komentarai
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 15 (0 registravosi)
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
SVAJONE LIK SVEIKA...
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Visi turi svajonių. Vienos išsipildo, o kitos ne. Kai kam yra nesuprantama kodėl didžiausios svajonės taip ir neišsipildo, bet juk būna daug priežasčių. Tarkime sporte patirtos traumos, sveikatos sutrikimai, rečiau dėl to kad nusibodo, kartais dėl laisvo laiko trūkumo.
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Štai aš, dešimties metų mergaitė, užsispyrusi ir ambicinga. Pirma lauko teniso treniruotė ir noras būti geriausia. Nupirkta teniso raketė ir daug treniruočių. Specialūs rūbai ir varžybos. Į šį sportą aš įdėjau visą savo širdį, visą laisvą laiką. Tėvai tuo džiaugėsi, o labiausiai,žinoma, aš. Maniau atradusi save, savo talentą, nes žaisti sekėsi labai gerai. Na štai, rugpjūčio mėnesis ir kaip visada sveikatos patikrinimas. Bet, dėja, stuburo gydytojos kabinete teko sustoti. Ji sakė, jog dabar mano mano visas kūnas auga ir vystosi. Lauko tenisas labai kenkia stuburui. Juk bėgioti reikia pasilenkus, šiek tiek susikūprinus ir pasilenkus. Bet, laimei, ji man neuždraudė toliau treniruotis, liepė tik nepersistengti. Juk kaip galima atimti iš vaiko didžiausią jo svajonę, siekį, bei užsidegimą. Na, prėjo pusę metų, vėl apsilankymas pas gydytoją. Šį kart ji pasakė tą, ko aš labiausiai bijojau- man nebegalima lankyti lauko teniso. Nuliūdau ne aš viena, tėvai matė kaip aš dėl to stengiausi, o dabar reikia viską mesti. Žinoma, gydytoja buvo nekalta dėl to, juk ji perspėjo mane nepersistengti. Grįžtu namo, nuotaikos nėra. Mano svajonė žlugo. Raketė ramiai gulėjo ant lovos. Nebegalėjau daugiau į ją žiūrėti, todėl įgrūdau ją į giliausią kampą. Praėjo 7 metai. Kiekvieną kartą  įeidama į rūbinę, kur yra pakabinta mano raketė, susimąstau... O jei mano svajonė būtų išsipildžiusi... Kaskart apsirengusi teniso rūbais pagalvoju, vis dėlto, gal man nebūtų pavykę... Galiausiai pasiėmusi raketę, apsirengusi teniso rūbais, kurie man kažkada nešė sėkmę( bent jau aš taip įsivaizdavau), ir mušinėdama geltoną kamuoliuką į žemę, prisimenu tą jausmą, lyg prieš varžybas... Tai lyg jaudulys, lug didelis noras, o kai viskas baigiasi atgaiva, ramuma ir didžiavimasis savimi, nesvarbu ar laimėjau ar ne. Kaskart kamuoliukui atsitrenkus į žemę užvaldo noras atsukti laiką atgal, viska pakeisti, paleisti kamuoliuką iš visų jėgų į sieną... Bet ne... Juk pyktį reikia tramdyti... Gal man tai nebuvo lemta? Gal man nebuvo lemta tapti tenisininke?...
Rusnė Tarvydaitė
Lankytojai:2057
Reitingas: (1 vertintojai)
Sukūrimo data:04/14/12
Paskutinieji pakeitimai:04/18/12
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Impressio eJournal © 2019 SANTARA Perjungti į Bibliotekos lygmenį