SANTARA
Turinys
Žurnalo komentarai
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 30 (0 registravosi)
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Velykos - didžioji pavasario šventė

Rodyti originalaus dydžio paveikslą.
Puokštė „Santaros“ gimnazijoje
Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Vieni kalbininkai mano, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Kiti kildina šventės pavadinimą iš baltarusių kalbos būdvardžio velikij „didžiulis, didysis“.
Velykų papročiai
Lietuvoje didesnė dalis žmonių Kristaus prisikėlimu džiaugiasi jau atsibudę, sekmadienį. Net tie, kurie nėra itin uolūs tikintieji, Velykų sekmadienio rytą stengiasi dalyvauti Prisikėlimo pamaldose.

Tradiciškai sekmadienį aplink bažnyčią eina procesija. Galima sakyti, jog per Velyknaktį patyrę Kristaus prisikėlimą mes tarsi išnešame šią žinią į gyvenimą, į viešumą. Gaudžiant Velykų varpams, giedama: „Linksma diena mums nušvito...“

Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja Mišias ir po jų suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui. Jis pasveikina žmones jų gimtąja kalba. Tai ypatinga – vilties ir džiaugsmo kupina diena, nes būtent Prisikėlimo stebuklu ir viltimi yra pagrįsta visa krikščionybė.

Velykų ryte nešdavo bažnyčion valgius, kad juos pašventintų. Šventindavo margučius, druską, duoną, pyragą, mėsą, sviestą, sūrį. Maistą šventindavo po velykinių pamaldų. Pašventintą maistą veždavosi namo, kad pirmasis kąsnis tą
šventą dieną būtų pašventintas.

Išėję iš bažnyčios žmonės sveikindavo vieni ktus, tačiau ilgam neužsibūdavo – vis skubėjo namo. Buvo manoma, jei Velykų rytą būsi apsnūdęs, tai toks būsi ir visus metus. Tą dieną buvo įprasta švęsti namuose, į svečius neinama.

Pradedama valgyti nuo šventinto margučio. Pirmasis margutis nedaužomas, o pagarbiai supjaustomas ir padalijamas. Jis turi būti sveikas, jei nori būti sveikas visus metus. Šventintų, iš bažnyčios parneštų margučių apskritai nederėtų daužyti, ridenti ir pan. – taip žaisti galima su kitais kiaušiniais. Beje, labai svarbu atsiminti, su kuo daužei pirmąjį margutį – buvo manoma, kad paklydus, tereikia prisiminti tą žmogų ir kelią išsyk atrasi.

Namai per Velykas puošiami sužaliavusiomis medžių ir krūmų šakomis bei pirmosiomis pavasario gėlėmis, valgiai gausiai apkaišomi žalumynais. Tai reiškia pabudimą, prisikėlimą – ne tik Kristaus, bet ir labai gražiai su juo sutapusiu gamtos.
Kiaušiniavimas. Kiaušinių mušimas, ridenimas.
Antrąją Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti. Anksčiau būdavo apsiribojama margučių dovanojimu, dabar dauguma prie jų prideda ir didesnes dovanėles – saldumynų, žaislų ar pinigų. Daugelyje šalių (plinta ir Lietuvoje) tikrus kiaušinius yra pakeitę šokoladiniai. Pirmiausia aplankomi krikštatėviai (arba ateina patys), vėliau einama pas gimines, kaimynus. Kiaušiniautojai gali būti ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Kiekvieną užėjusį būtina apdovanoti kiaušiniu, galima pavaišinti. Be margučių mušimo, populiarus yra jų ridenimas. Baigę kiaušiniauti, susirinkdavo vaikai, padarydavo lovelį ir ridendavo kiaušinius. Tas, kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą. Ypač ridenti margučius mėgo aukštaičiai. Žaidė šį žaidimą ne tik vaikai, bet ir suaugusieji (tik merginos - ne). Kai kur laimėtojas būdavo tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai. Taip pat kai kuriose šalyse pastatomi varteliai – laimi tas, kurio kiaušinis į juos pataiko.
Lalavimas
Dar vienas paprotys lalavimas. Laluodavo tiktai jauni, nevedę vyrai. Jie eidavo į tuos namus, kur yra netekėjusių merginų ir dainuodavo dainas apie vainikėlius, rūteles ir pan., girdavo jų grožį, linkėdavo greitai bei sėkmingai ištekėti. Lalauninkus sutikusios merginos apdovanodavo juos margučiais, vaišindavo. Beje, lalauti buvo pradedama jau pirmosios Velykų dienos vakare ir tai vyksta per naktį. Šiais laikais kaimuose taip pat daug kur yra išlikęs šis paprotys, bet lalautojai nelabai susiję su vedybomis – tiesiog vieni kaimynai taip aplanko kitus, eidami iš trobos į trobą ir visur vaišinami.
Laistymasis ir supimasis
Velykų antrąją dieną buvo populiarus ir laistymasis. Jaunimas stengiasi anksti atsikelti ir aplaistyti tuos, kurie tebemiega. Kartais, ištraukę miegantį iš lovos, jį nunešdavo į upelį ir įmerkdavo į vandenį.

Trečiosios dienos užsiėmimas buvo supimasis. Daugelyje kaimų būdavo sūpuoklės, prie kurių rinkdavosi jaunimas. Vyrai supdavosi, kad javai augtų aukštesni, būtų geresnis derlius, o merginos – kad lengvai ir gerai ištekėtų. Mažiems vaikams sūpuokles įrengdavo ir kambaryje – jie supdavosi, kad būtų smagūs ir greiti. Jei nėra sūpuoklių, galima suptis ant permestos lentos.
Daugiau apie Velykas:
Velykos - klajojanti pavasario šventė Velykos - klajojanti pavasario šventė
Kaip Velykas švenčiate jūs?
Lankytojai:566
Reitingas: (6 vertintojai)
Sukūrimo data:04/03/15
Paskutinieji pakeitimai:04/03/15
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
My SQL says: Duplicate entry '14302343' for key 'PRIMARY'.
Impressio eJournal © 2019 SANTARA Perjungti į Bibliotekos lygmenį