SANTARA
Turinys
Žurnalo komentarai
Informacijos puslapis
Į redakciją

Prisijungę vartotojai: 16 (0 registravosi)
Kas yra poezija?
Rodyti originalaus dydžio paveikslą.

„Naivūs skaitytojai kartais tiki, kad poetas tik gražiai apdainuoja tai, ką mato ir girdi“, – taip yra pasakęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas bei eseistas Marcelijus Martinaitis. Žmonės dažnai nesigilina, kokios reikšmės slypi po vienais ar kitais žodžiais, dažniausiai jie vertina eilėraščius pagal rimavimosi gausą bei tiesiog gražų skambesį. Tačiau tikroji kūryba ir ypač poeto bei kūrybos ryšys – visai kas kita. Tad išspręskime literatūrinę lygtį (poetas + x = kūryba).
Poetui kūryba – atsakymų, į kylančius klausimus, ieškojimas. Kalbant apie šį aspektą, visai atsitiktinai internete užklupau kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ publikuotą lenkų poetės Vislavos Šimborskos 1996m. gruodžio 7 dieną Švedijos ambasadoje pasakytą kalbą. Moteris sakė: „Ir poetas, jei tik yra tikras poetas, privalo nuolat sau pačiam kartoti: „Nežinau.“ Jos nuomone, rašytojas kiekvienu savo kūriniu mėgina atsakyti į jam kylančius klausimus, tačiau tik padėjęs tašką, jis vėl pradeda abejoti ir suprasti, kad atsakymas yra laikinas ir to vieno eilėraščio nepakanka, norint įminti poezijos mįslę. Pavyzdžiui, net ir šios pačios autorės kūryboje galima rasti akivaizdžių apmąstymų bei bejėgiškų prisipažinimų, negalint atsakyti į rūpimą klausimą. Eilėraštyje „Kai kas mėgsta poeziją“ poetė rašo: „Poeziją-/ bet kas gi ta poezija./ Į šitą klausimą/ jau nevienusyk pigiai atsakyta./ O aš nežinau ir nežinau ir to tveriuosi/ tarsi išganingojo turėklo.“ Iš šios citatos matyti, kad tas kylantis klausimas, į kurį moteris vis neranda atsakymo, ir yra ne kas kita kaip pati poezija.

Taigi, kurdami poetai bando išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus, tačiau nevisada pasiseka rasti atsakymus.

Kūryba poetui tarsi priemonė likti ištikimam sau, įrankis, padedantis išsakyti tiesą apie pasaulį. Vieno reikšmingiausių XX amžiaus Europos rašytojų, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo eilėraštyje „Ars poetica?“ kalbama apie tai, jog kai kuriems poetams gėda, kad kūryboje atsispindi jų pažeidžiamumas: „Kas supaisys: iš kur imas tos mintys poetų,/ jeigu gėda dažnai jiems , jog matosi visos silpnybės.“ Kartais norėtųsi tokių rašytojų paklausti, kam tuomet kurti iš viso, jeigu vėliau tenka raudonuoti ir slapstyti savo gėdą? Kam tuomet viešinti tai, ką parašai? Pats poetas yra pasakęs, jog jam poezija yra nepasitenkinimas dailiu kalbėjimu, formos žaidimu ir kaukėmis. Mano nuomone, poezija tam ir skirta – kalbėti, kritikuoti, bausti, laiminti ir aukštinti. Ji kiekvieno kuriančio asmens nuosavybė ir kūrėjas neturi aiškintis, ir tuo labiau gėdytis prieš visą pasaulį dėl vieno ar kito pasakyto žodžio. Pavyzdžiui, pats Česlovas Milošas eilėraštyje „Žuvis“ drąsiai kalba apie savo trapumą: „Buvau vis dėlto tik žmogus,/ Tai yra kentėjau verždamasis prie panašių į save būtybių.“ Taip pat galime įžvelgti ir poeto požiūrį į suvienodėjusią visuomenę, kai žmonės – ne individai, o tik būtybių masė. Kūrėjo atvirumas atsispindi ir eilėraštyje „Lanka“: „Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.” Poetas kalba apie savo silpnybę paprastai, atvirai, to nesureikšmindamas ir pateikdamas
kaip niekuo neišsiskiriantį, kiekvienam žmogui suprantamą dalyką.

Taigi, kūryba padeda poetams išsakyti savo nuomonę, prisipažinti sau ir drąsiai kalbėti apie asmeninius jausmus, silpnąsiais ir stipriąsias puses.

Ir dar. Ar rašydamas poetas įprasmina ir įamžina tam tikrus jam svarbius įvykius? Galbūt, vieniems atrodo, kad kūrėjas aprašys savo gimtadienio tortą, žvakučių kiekį ant jo ir kremo skonį, tačiau, deja, tokie kūriniai toli gražu ne tokie. Jie turi kur kas gilesnes potekstes ir dažniausiai yra dedikuoti ne tik poetą, bet ir visą tautą palietusiems įvykiams. Bene vienas žinomiausių tokių istorinių eilėraščių savininkų buvo XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje gyvenęs dvasininkas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas bei profesorius Jonas Mačiulis-Maironis. Jo eilėraščius dar dabar galime laikyti pilietiškumo mokytojais. Pavyzdžiui, dažniau dainos forma girdimomis eilėraščio „Lietuva brangi“ eilutėmis šlovinama Lietuva (aukštinamas jos grožis, didvyrių žygdarbiai vardan geresnės tėvynės ateities): „Graži tu, mano brangi tėvyne,/ Šalis, kur miega kapuos didvyriai:/ Graži tu savo dangaus mėlyne!/ Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.“ Tikriausiai drąsiai galima sakyti, kad poetas įvykdė savo misiją ir jam pavyko įamžinti Lietuvos praeities sunkius laikus ir žmones, kurie kovėsi vardan geresnio tėvynės rytojaus, nes šio eilėraščio eilutės – vienos dažniausiai apdainuojamų dainų šventėse ar įvairiuose valstybės minėjimuose. Dar vienas poetas, kuris dažnai remiasi konkrečiomis nuorodomis į istorinius įvykius, apsilankymus tam tikrose istoriškai įsimintinose vietose yra Tomas Venclova. Šio rašytojo kūryboje yra ne tik pilietinių, bet ir politinių kūrinių. Pavyzdžiui, eilėraščių ciklas „1956 metų eilėraščiai”, skirtas Vengrijos įvykiams, kuomet vietiniai žmonės sukilo prieš Sovietų Sąjungos diktatūrą. Viename iš ciklo eilėraščių, „Hidalgo“, kalbama: „Riteris, kalbėtojas, žaidikas,/ Ženklintas kulkosvaidžio švinu,/ Nebe pirmą kartą nužudytas,/ Nebe pirmą kartą gyvenu.” Autorius tarsi pabrėžia pasipriešinimo galią, jog mirtis tampa nebebaisi, kai kovoji vardan brangaus dalyko – savo šalies.

Taigi, kurdami poetai šlovina ir įamžina tai, kas jiems brangu ir svarbu – tėvynę ar įvairius istorinius įvykius.

Vadinasi, kūryba poetui tai tarsi įrankis, padedantis atsakyti į jam rūpimus klausimus arba bebaimiškai išreikšti savitą nuomonę. Taip pat ji įamžina kūrėjui svarbius įvykius. Na, o savo kalbą užbaigti norėčiau dar vienais Marcelijaus Martinaičio žodžiais: „Grįžta žuvę karuos, grįžta visų užmiršti. Tik iš poezijos niekada negrįžta pašauktieji.“
Pasaulinės poezijos dienos šventė „Santaros“ gimnazijoje Pasaulinės poezijos dienos šventė „Santaros“ gimnazijoje
Šventės akimirkas užfiksavo bibliotekininkė Jurgita Mižutavičienė
Lankytojai:88
Reitingas: (2 vertintojai)
Sukūrimo data:03/22/17
Paskutinieji pakeitimai:03/22/17
Įvertinkite šį straipsnį:
Komentarų dar nėra.
Impressio eJournal © 2017 SANTARA Perjungti į Bibliotekos lygmenį