Neseniai, visiškai netyčia, paaiškėjo, jog mes turim GALIĄ. Ir tai suprasti mums labai padėjo gerbiamas ponas Romualdas Granauskas. Lietuvių pamokoje knaisiojomės po jo apysaką „Gyvenimas po klevu“ ir ieškojome įvairiausių subtilių dalykėlių (poteksčių, paslėptų prasmių ir pan.). Tik štai iš mokytojos lūpų nuskambėjo lemtingi žodžiai:
    – O dabar painterpretuokim pavadinimą!
    „Gyvenimas po klevu“. Rodos, nieko ypatingo, tačiau kokių tik prasmių mes neišknisom. Visų pirma – žmogaus ir medžio ryšys, atėjęs dar iš senosios lietuvių mitologijos. Toliau – savotiškas laiko matas – „po“. Lyg ir „po“ kažko (ši prasmė, mano neišsilavinusia galva, ypač nelogiška. Juk laiko prasme žodis „po“ vartojamas su kilmininko, o ne naudininko linksniu)... „Po klevu“ – tai ir prieglobstis, saugantis Kairienę nuo naujojo pasaulio. Na ir taip toliau. Tiesa, apysakoje buvo parašyta, jog žmonės savo sodybas vadino gyvenimais, tačiau variantas, kad „Gyvenimas po klevu“ iš tiesų reiškia „Sodyba po klevu“, buvo gana greit atmestas, kaip per daug logiškas... Štai taip.
    O dabar pabandykime atskleisti interpretavimo galią. Pavadinkim šią apysaką visiškai kitu pavadinimu, tarkime, „Traktorius“, ir pažiūrėkime, ką tai mums atskleis. Traktorius – naujojo pasaulio simbolis, grėsmė senajam pasauliui, praeities agrariškųjų vertybių praradimo ženklas (pakeičia artoją, vieversėlį ir pan.), taip pat šaltumas, atitolimas nuo žemės ir dar bala žino kas. Arba kas būtų, jei šią apysaką pavadintumėme „Plentu“? Ogi plentas būtų naujojo ir senojo pasaulio riba, gyvenimo simbolis, paskutinė Kairienės kelionė ir panašūs dalykėliai. Vienaip ar kitaip, pavadinę šią apysaką bet kokiu žodžiu, kuris nors kiek siejasi su tekstu, mes išknistume bent po tris keturias itin gilias to pavadinimo prasmes, talpinančias savyje didžiulį emocinį ir intelektualinį krūvį. Štai jums ir interpretavimo galia – iš bet kokio nieko gali padaryti kažin ką, svarbu, kad tik tą nieką būtų parašęs koks nors ypač Geras Rašytojas.

Severinas ir Tomas. 4a klasės abiturientai.