Suplėkus telyčia išvaryta
Pievon lyg aslon
Vis mūkia: „Ėsti negana!”
Močia vėzdu ginė ją tolyn,
Kai sužebernojo sodžiaus kvėtkas
Ir tada ji mūkė: „Ėsti negana!”
Gandrai pro šalį skrisdami
Kukliai kleketavo:  „Močia jos nemyli...”
Telyčia iš pykčio
Kaimyno piemenį nutraukė
Ir parlėkus po langu mūkė: „Ėsti!”